Ukrainoje tęsiamas betikslis kraujo liejimas
Sekmadienį NATO prakalbo apie tai, kad Ukraina jau netrukus iš savo partnerių Vakaruose gali tikėtis sunkiosios ginkluotės.
„Neseniai duoti pažadai dėl sunkiosios karinės įrangos yra svarbūs ir aš tikiuosi, kad artimiausiu metu jų bus daugiau“, – sakė NATO vadovas Jensas Stoltenbergas[1].
Diena anksčiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis prašė Vakarų partnerių dar daugiau karinės ginkluotės, sakydamas, kad Rusijos „terorą galima sustabdyti tik mūšio lauke“.
Anksčiau Prancūzija, Vokietija ir JAV buvo pažadėjusios Ukrainai perduoti lengvųjų tankų „AMX-10 RC“, pėstininkų mašinų „Marder“ ir kovos mašinų „Bradley“. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Rišas Sunakas taip pat pažadėjo suteikti Ukrainai tankų „Challenger 2“.
Papildomi ginklai Ukrainai šiuo metu yra ypač svarbūs. Prie Soledaro miesto vyksta įnirtingi mūšiai: Rusija skelbia, kad miestą jau užėmė, tačiau Ukrainos kariai teigia, kad kovos vis dar vyksta ir praneša apie okupantų patiriamus nuostolius.
Žiaurios oro atakos ir toliau siaubia kitus Ukrainos miestus, o valdžiai skaičiuojant civilių aukas, kyla klausimas, kiek dar ilgai bus tęsiamas šis karas, kurio laimėti šiuo metu, atrodo, negali nei viena kariaujanti pusė, o jo strateginės naudos stokoja net visuomet oportunistinės JAV.
Ukraina negali atsilaikyti be Vakarų pagalbos, o tai didina šalies tiesioginį priklausymą nuo JAV ir partnerių
Vakarų pareigūnai perspėja, kad Ukraina tikrai nesugebės iš Rusijos atgauti prarastų teritorijų, jei Vakarai nepadidins karinės paramos ir nepradės tiekti sunkiosios ginkluotės.
Nors manoma, kad šiuo metu abi kariaujančios pusės yra lygiavertės ir ukrainiečiai galėtų surengti sėkmingą puolimą, Ukrainai reikia užsitikrinti atitinkamą Vakarų ginkluotės kiekį[2].
„Vienas iš elementų, kurių ukrainiečiams trūksta, yra pagrindiniai koviniai tankai ir šarvuočiai, kurių skaičius būtų pakankamas puolimo manevrinėms operacijoms. Ukrainiečiai nesugebės atkovoti didelių teritorijų kiekių, jei nepakeis savo pajėgų išdėstymo nuo praėjusių metų. Rusų ir ukrainiečių pajėgų santykis yra pernelyg subtiliai subalansuotas. Kažkas turi išvesti visus iš šios aklavietės, ypač jei jie nori susigrąžinti teritoriją ir pereiti į puolimą. Pagrindiniai koviniai tankai ir BPC yra šio derinio dalis“, – teigia neįvardintas Vakarų pareigūnas.
Vis dėlto, Vakarai neskuba Ukrainai suteikti visko, ko ši užsiprašo. Pagrindinė to priežastis yra ne tik ginkluotės stoka ar augantis vyriausybių nepritarimas tokiai gausiai paramai, bet ir NATO susirūpinimas, jog tankų tiekimas Rusijai pasirodys kaip tiesioginis konflikto eskalavimas.
Pavyzdžiui, Lenkija turi tankų „Leopard II“, kuriuos gali ir nori perduoti Ukrainai, tačiau Vakarai delsia uždegti žalią šviesą ir šią tankų perdavimo temą plėtoja jau ne vieną mėnesį.
Apie sunkiosios ginkluotės perdavimą dabar dažniau šneka Jungtinė Karalystė, kurios Bendruomenių gynybos komiteto pirmininkas Tobias Ellwoodas teigia, kad sunkiąją ginkluotę būtina siųsti į Ukrainą.
„NATO iš esmės buvo pasodinta ant atsarginių suolelio. Turėtume daryti kur kas daugiau, kad užgesintume šį gaisrą, o mes to nedarome“, – teigia T. Ellwoodas.
Vakarai diskutuoja ir dvejoja, o jų tikslai Ukrainoje ir toliau lieka neaiškūs
Ukraina, dabar kovojanti su Rusijos invazija, yra tiesiogiai priklausoma nuo Vakarų karinės, ekonominės, politinės paramos. Žinoma, šie santykiai nėra vienpusiai. Vakarai nepadėtų Ukrainai, jeigu patys nesitikėtų kažko iš to gauti.
Pavyzdžiui, JAV vyrauja požiūris, kad būtina sustabdyti Rusiją dar Ukrainoje ir neleisti išplisti konfliktui į aplinkines valstybes ar net NATO teritoriją. Dažnai kalbama ir apie tai, kad Ukraina kovoja „už mūsų visų laisvę“ arba „padeda palaikyti liberalią, demokratinę pasaulio tvarką“.
Vis dėlto, pati JAV, nors tariamai siekė skatinti demokratiją užsienyje, ne kartą nuvertė demokratiškai išrinktus režimus Irane, Gvatemaloje ar Čilėje.
JAV demokratijos gynimo naratyvas pasitelkiamas tik tada, kai užsienio šalies „gynimas“ padeda įgyvendinti Amerikos interesus. Dabar akivaizdu, kad karo tęsimas, o ilgalaikėje perspektyvoje – ir Rusijos susilpninimas, bei dar vieno JAV bastiono, šį kartą jau Ukrainoje įkūrimas, yra JAV interesas[3].
Tačiau kyla klausimas, ką iš tiesų gina JAV? Tiek vieši, tiek privatūs strateginiai tikslai lieka gana migloti. Jeigu JAV viešai skelbia, kad gina demokratiją Ukrainoje, galima kvestionuoti, ar JAV politikai suvokia tikrąją politinę situaciją karo krečiamoje šalyje. Tiek prieš karą, tiek ir dabar Ukraina buvo korumpuota, suvaržyta ir chaotiška.
Pavyzdžiui, „Polity“ projektas rodo, kad nuo 2006 m. Ukrainos demokratijos situacija šalyje prastėja, o pastarąjį dešimtmetį stebėta vidinė elito kova ir susidorojimas su politiniais oponentais. Jeigu tikimasi, kad tokia neužtikrinta situacija gali pasinaudoti JAV, netrukus galima susidurti su kiek kitu scenarijumi, jeigu po milijardinių dotacijų iš Vakarų Ukraina galiausiai atitektų rusų oligarchams ir korumpuotiems valdžios pareigūnams.
JAV rizikuoja visą dėmesį skirdama tik Ukrainai
JAV respublikonai piktinasi didžiule parama Ukrainai. Demokratai atšauna, kad neva taip saugoma ne tik Ukrainos laisvė, bet ir pasaulinė demokratija. Dalis politikų net teigia, kad gausiai remiant Ukrainą ir stabdant bet kokius Rusijos planus, nuo galimo įsiveržimo į Taivaną atbaidomas ir Kinijos lyderis Xi Jinpingas.
Nors ir galima įžvelgti tikimybę, kad stebinti Rusijos nesėkmę Ukrainoje Kinija susilaikytų nuo analogiškų planų Taivane, negalima nepaminėti to, kad pati Kinija ypač sustiprino draugystę su Rusija. Negana to, Kinija stebi ir Ameriką, kuri pastaraisiais mėnesiais neregėtu greičiu ginkluoja Ukrainą taip, kad net silpnina savo pačios pajėgumus[4].
JAV kalba ir apie tai, kad tragiškas karas Ukrainoje bent jau pasitarnavo išplečiant NATO. Tačiau Suomija ir Švedija vis dar netapo Aljanso narėmis, o jų prisijungimas, regis, gali užtrukti dar ilgiau.
Be to, karas Ukrainoje atskleidė vidinius NATO narių nesutarimus. Jei vienos šalys narės siekia Ukrainai perduoti kuo daugiau ginklų, kitos dvejoja ir vilkina diskusijas. Vienos kalba tik apie Ukrainos pergalę, kitos apie taikos derybas ir tam tikras nuotaikas Rusijoje[5]. Viešumos nepasiekia vieningas konsensusas, todėl galima tik numanyti, koks susiskaldęs Aljansas yra už uždarų durų.
Bene įdomiausias Vakarų argumentas gali būti Ukrainos demokratijos puoselėjimas. Nors kalbama, kad ne itin tolimoje ateityje Ukraina galėtų tapti NATO bei Europos Sąjungos (ES) nare, iš tiesų Ukrainoje vis dar stokojama politinio stabilumo ir skaidrumo.
Daug klausimų kelia ir dabartinės valdžios politinė kryptis. Štai pavyzdžiui, neseniai Ukrainos parlamentas ir kitos pilietinės organizacijos minėjo Ukrainos nacių kolaboranto ir ultranacionalisto Stepano Banderos gimtadienį. Į tokius veiksmus dėmesį atkreipė net aktyvios Ukrainos rėmėjos Lenkijos vyriausybė, kuri išreiškė priekaištus ir pakartojo ankstesnius reikalavimus, kad Ukraina pripažintų S. Banderos vykdytas lenkų ir žydų žudynes Antrojo pasaulinio karo metais. Ar tai bus padaryta, galima abejoti. Karo metu Ukraina gali patogiai dangstytis žymiai svarbesniais dalykais, tačiau tam tikros politikos apraiškos Vakarams turėtų kelti pagrįstų klausimų apie tai, kokia Ukraina gali būti šiam karui pasibaigus.
Negana to, šios šalies atstatymui bus skiriami milijardai, kurie gali atsidurti neaišku kieno kišenėje. Pavyzdžiui, garsieji Pandoros dokumentai buvo atskleidę, kad Ukrainos prezidentas V. Zelenskis prieš pat laimėjimą 2019 metų rinkimuose pardavė savo dalį įslaptintoje ofšorinėje kompanijoje. Užsiminta ir apie Ukrainos prezidento ryšius su rusų oligarchu Ihoriu Kolomuiskiu: šis neva finansavo visą V. Zelenskio politinę karjerą.
Nors galima sutikti su dalimi teiginių, kad remti Ukrainą šiandien yra daug prasmingiau nei leisti V. Putinui žengti tolyn į Europą, karo tęsimo nauda ir galutiniai Vakarų tikslai šiame konflikte lieka migloti, nuolat slepiami po didžių pažadų ir nuolatinių diskusijų uždanga[6].
O karo mėnesiams bėgant ir civilių aukų skaičiui didėjant, karo siekiai tampa vis svarbesni. Konfliktui vos prasidėjus, tik Europa ir JAV situaciją piešė juodžiausiomis Trečiojo pasaulinio karo spalvomis. Dalis pasaulio valstybių, tokių kaip Brazilija, Indonezija ar Pietų Afrikos Respublika karą Ukrainoje matė tik kaip regioninį konfliktą, o ne pasaulinę krizę[7].
Dabar taip galvoti gali imti vis daugiau valstybių, kurios ims nesuprasti, kodėl karas tęsiamas ar net eskaluojamas, vietoje to, kad būtų siekta kuo greičiau jį sustabdyti. JAV ir Europa nebegali tikėtis, kad likęs pasaulis aukos savus interesus, jog gintų tariamas demokratijos idėjas ir normas, kurias bent jau pati JAV nuolat pažeidžia ir jomis manipuliuoja dėl savų interesų.
