Žaidimas „Kas aš esu?“: taisyklės ir 150 personažų

„Kas aš esu?“ yra žaidimas, kuriame kiekvienas žaidėjas ant kaktos turi lapelį su žmogaus, gyvūno ar daikto pavadinimu, kurio pats nemato, o kiti jį mato. Žaidėjas užduoda klausimus, į kuriuos kiti gali atsakyti tik „taip“ arba „ne“, ir bando išsiaiškinti, kas jis yra. Žaidimas nereikalauja jokio paruošimo, todėl puikiai tinka ir vaikų gimtadieniui, ir suaugusiųjų susibūrimui. Šioje žaidimų vakarėliui gido dalyje rasite taisykles, patarimus ir 150 paruoštų personažų bei daiktų, suskirstytų pagal kategorijas, kad nereikėtų nieko sugalvoti iš anksto.

Kas yra „Kas aš esu?“ ir kodėl jis tinka vakarėliui

Tai klasikinis spėlionių žaidimas, žinomas dar kaip „Kas aš?“ ar angliškai „Who am I?“. Vienas jo privalumų – nereikia jokių brangių rekvizitų: užtenka popieriaus, rašiklio ir juostelės. Kitas – kiekvienas žaidėjas aktyviai dalyvauja nuo pirmos iki paskutinės minutės, nes kiekvienas turi savo užduotį. Žaidimas lavina logiką, nes klausimus reikia užduoti iš plačių į siaurus: ar aš žmogus, ar gyvas, ar žinomas Lietuvoje, ar turiu ryšį su muzika. Be to, jis nesukelia varžybų įtampos, nes visi žaidžia vienu metu, o ne vienas prieš kitą.

Kaip pasiruošti

1. Pasirinkite kategorijas pagal žaidėjus. Vaikams geriausia gyvūnai ir pasakų personažai, suaugusiems – žymūs žmonės, vietos, profesijos.
2. Parašykite personažus ant lapelių ar kortelių. Sąrašų žemiau užtenka keliems vakarams.
3. Padalykite lapelius pagal žaidėjų skaičių, o likusius palikite dubenėlyje.
4. Kiekvienam žaidėjui prilipdykite lapelį ant kaktos ar nugaros, nerodydami užrašo. Jei lipnių lapelių nėra, galite kiekvienam trumpam pritvirtinti kortelę rašiklio juostele ar kaklaraiščiu.
5. Sutarkite, kaip atrodo „taip“ ir „ne“ atsakymai bei kiek klausimų galima užduoti iš eilės.

Taisyklės žingsniais

1. Žaidėjai sėdi ratu. Kiekvienas mato kitų lapelius, bet ne savo.
2. Pirmasis žaidėjas užduoda klausimą, į kurį galima atsakyti tik „taip“, „ne“ arba „kartais“. Pavyzdžiui: „Ar aš gyvas?“, „Ar aš esu žmogus?“, „Ar mane galima rasti Lietuvoje?“.
3. Jei atsakymas „taip“, žaidėjas gali klausti toliau. Jei „ne“, ėjimas pereina kitam žaidėjui.
4. Kai žaidėjas mano žinąs, kas jis yra, jis gali tai pasakyti garsiai. Jei atspėja, lapelis nuimamas ir jis laukia, kol atspės kiti. Jei klysta, ėjimas pereina kitam.
5. Žaidimas baigiasi, kai visi atspėjo arba kai baigiasi laikas. Laimėtojas yra tas, kuris atspėjo pirmasis, arba tiesiog visi laimi, kai įvykdo užduotį.

Gerų klausimų tvarka

Dažniausia pradedančiųjų klaida – klausti per siaurai iš karto: „Ar aš esu Vytautas Didysis?“ Geriau eiti nuo bendro prie konkretaus. Kiekviena eilutė lentelėje – klausimas, kurį verta užduoti tame etape.

150 personažų, gyvūnų ir daiktų

Žemiau pateikti sąrašai suskirstyti pagal šešias kategorijas. Galite imti iš vienos kategorijos, kad žaidimas būtų lengvesnis (visi žino, kad tai gyvūnas), arba maišyti, kad būtų sunkiau. Nusprendus žaisti su mažais vaikais, pasirinkite gyvūnus ir pasakų personažus. Kompanijai, kuri mėgsta iššūkius, rekomenduojame žymių žmonių ir vietų kategorijas.

Lietuvos žmonės (25)

Pasaulio žymūs žmonės (25)

Pasakų ir filmų personažai (25)

Gyvūnai (25)

Daiktai ir namų reikmenys (25)

Profesijos ir vietos (25)

Pavyzdinis ėjimas: kaip atrodo gera atspėjimo seka

Tarkime, žaidėjas ant kaktos turi lapelį „Palanga“. Gerai suplanuota klausimų seka galėtų atrodyti taip. Pirmiausia jis klausia: „Ar aš gyvas?“ – „Ne.“ „Ar aš daiktas?“ – „Ne.“ „Ar aš vieta?“ – „Taip.“ Dabar jis žino kategoriją, todėl klausia siauriau: „Ar aš esu Lietuvoje?“ – „Taip.“ „Ar aš esu prie jūros?“ – „Taip.“ „Ar į mane važiuoja vasarą?“ – „Taip.“ Tik tada jis drįsta spėti: „Ar aš esu Palanga?“ Per aštuonis klausimus žaidėjas nuo nežinojimo priėjo prie atsakymo, nė karto nešaudydamas į tamsą.

Priešingas pavyzdys – žaidėjas, kuris pirmu klausimu nusprendžia spėti: „Ar aš esu Kaunas?“ Atsakymas „ne“ nieko jam neduoda, nes ėjimas iškart pereina kitam. Todėl vyresni žaidėjai gali padėti naujokams ir pasiūlyti: „Paklausk, ar tu vieta ar žmogus.“ Mažiems vaikams pravartu pateikti pirminį klausimų sąrašą ant didelio lapo, kad visi galėtų jį matyti.

Kaip pasirinkti sunkumą pagal amžių

Vaikams iki aštuonerių metų geriausiai tinka tik gyvūnai ir keli pasakų personažai, nes jie jau žino jų ypatybes ir gali užduoti klausimus apie dydį, spalvą ir aplinką. Nuo devynerių iki dvylikos galima pridėti daiktų ir paprastų vietų, o paaugliai jau mielai žaidžia su garsiais sportininkais, muzikantais ir filmų herojais. Suaugusiųjų kompanijoje įdomiausia maišyti kategorijas, įtraukti Lietuvos istorijos asmenybes ir vietas, kurias visi yra aplankę. Mišriose kompanijose, kur žaidžia ir vaikai, ir suaugusieji, išbandykite „komandas po porą“: vaikas ir suaugęs kartu atspėja vieną užduotį ir taip dalijasi žiniomis.

Variantai

Lapeliai ant kaktos

Klasikinis variantas: lapelis klijuojamas ant kaktos, žaidėjas užduoda klausimus visiems. Tai greičiausias būdas, nes visi ėjimai vyksta vienu metu ir niekas nelaukia.

Kortelė už nugaros

Kai nėra lipnių lapelių, kortelę galima prisegti prie nugaros ar laikyti rankoje virš galvos. Variantas tinka vaikams, kurie nori judėti ir šokinėti, kol kiti jiems atsako.

Komandinis variantas su vienu rodytoju

Viena komanda pasirenka personažą, kurį žino tik rodytojas. Kita komanda užduoda klausimus, o rodytojas atsako tik „taip“ arba „ne“. Laimi komanda, kuri atspėja per mažiausiai klausimų. Šis variantas panašus į klasikinį dvidešimties klausimų žaidimą.

Variantas su gestais

Atspėjimas be žodžių: rodytojas atsako tik linktelėjimu ar galvos purtymu, o klausiantysis negali kalbėti ilgai. Jei patinka tokia dinamika, išbandykite ir žaidimą „Krokodilas“.

Variantas su laiku

Kiekvienam žaidėjui skiriamos penkios minutės atspėti. Jei neatspėja, lapelį pasiima kitas žaidėjas ir pasakomas teisingas atsakymas. Variantas tinka suaugusiems, kuriems patinka spaudimas.

Patarimai šeimininkui

• Pritaikykite sunkumą. Pradėkite nuo lengvų užduočių ir pereikite prie sudėtingesnių. Taip niekas nesijaučia kvailai.
• Nepasirinkite per daug nišinių vardų. Jei dauguma žaidėjų nežino personažo, žaidimas virsta kankyne.
• Leiskite užduoti keletą klausimų iš eilės, kol atsakoma „taip“. Taip žaidimas ritmingesnis.
• Pasirūpinkite, kad niekas nebūtų paliktas paskutinis ir nusivylęs. Jei kas nors ilgai neatspėja, duokite užuominą.
• Paskirkite vieną žmogų, kuris gali patvirtinti ginčytinus atsakymus, pavyzdžiui, ar kažkas gyveno prieš 200 metų.
• Paruoškite atsarginį sąrašą. Jei kas nors ištrauks lapelį, kurį laiko per sunkiu, galite pakeisti.

Dar vienas patarimas: nustatykite klausimų ribą vienam ėjimui, pavyzdžiui, ne daugiau kaip penkis iš eilės. Be ribos vienas žaidėjas gali užimti visą vakarą, o kiti nuobodžiauja. Su riba žaidimas greitas, ir kiekvienas dažnai grįžta prie savo užduoties su nauja informacija.

Dažnos klaidos

• Klausimai, į kuriuos negalima atsakyti „taip“ ar „ne“. Pavyzdžiui, „Kuo aš užsiimu?“ nutraukia žaidimą.
• Per ilgi atsakymai. Žaidimas turi eiti greitai, todėl atsakymas turi būti vienas žodis.
• Neaiškūs personažai. Jei žmonės ginčijasi, ar „Gandalfas“ yra žmogus, laiko švaistoma. Aptarkite tai prieš pradedant.
• Per mažai laiko pasirengti. Skirkite bent penkias minutes lapeliams parašyti ir paslėpti.

Kaip sugalvoti savų kategorijų

Kai pasibaigia paruošti sąrašai, kategorijas galite kurti patys. Gerai veikia temos, kurias žino visi vakarėlio dalyviai: bendri draugai, bendros darbovietės herojai, šeimos anekdotų veikėjai, vietos, kuriose visi kartu keliavo. Tokie lapeliai suteikia žaidimui asmeninį pasitikėjimo prieskonį, o spėjimai tampa prisiminimų dalimi. Svarbiausia vengti vardų, kurie gali įžeisti ar sugėdinti žmogų, esantį prie stalo, nes žaidimas turi likti draugiškas.

Kaip pritaikyti žaidimą skirtingoms progoms

Po šio žaidimo galite pereiti prie ramesnio „Tiesa ar drąsa“ ar mįslių turnyro. Visų žaidimų apžvalga yra pagrindiniame gide.