- Stačiatikių bažnyčia atsidūrė karo tematikos diskusijų epicentre
- Valdžia ir bažnyčia: abipuse nauda pagrįsti santykiai
- Bažnyčia Rusijoje vis dar turi didžiulę galią
- Pasaulio stačiatikių reakcija
- Situacija Lietuvoje taip pat kaista
Stačiatikių bažnyčia atsidūrė karo tematikos diskusijų epicentre
Valdžia ir bažnyčia turėtų būti atskiros institucijos. Bent jau teoriškai. Tačiau žvelgiant į istorinius ir dabarties įvykius akivaizdu, kad toks teiginys neatspindi realybės.
Romos katalikų bažnyčios vadovas, Popiežius Pranciškus pasaulio lyderius ragina užtikrinti taiką ir netiesiogiai kritikuoja Rusijos pradėtą karą Ukrainoje[1], Stačiatikių bažnyčia nepateikia vieningos pozicijos šiuo klausimu.
Viešąją erdvę pasiekia informacija, kad Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas, nuolankus Vladimiro Putino sąjungininkas, pritaria Maskvos vadinamajai „specialiajai operacijai" Ukrainoje.
Jis ne tik, kad nepasmerkė Maskvos vykdomos karinės invazijos, tačiau net laimina rusų pajėgas ir ginklus, naudojamus civilių ukrainiečių žudymui[2].
Tokia Rusijos stačiatikių bažnyčios galvos pozicija priešina visą stačiatikių bendruomenę. Vis garsiau pradedama kalbėti apie bažnyčios skilimą, o tokių gandų atgarsiai pasiekia ir Lietuvą.
Neseniai keletas Lietuvos stačiatikių kunigų savo prašymu buvo atleisti iš pareigų, dėl to, kad nesutinka su patriarcho Kirilo palaikymu rusų invazijai į Ukrainą.
Vis garsiau kalbama, kad Lietuvos stačiatikių bažnyčia galėtų pereiti į Konstantinopolio patriarchatą. Panašūs skilimai vyksta ir Ukrainoje bei kitose Europos valstybėse.
Valdžia ir bažnyčia: abipuse nauda pagrįsti santykiai
Bažnyčios įtaka valstybių valdovams ypač išaugo Viduramžių Europoje. Katalikų Bažnyčia tapo viena įtakingiausių figūrų, aktyviai dalyvavusių teritorijų valdymo, sociumo švietimo ir žmonių nuomonės formavimo procesuose[3].
Tam tikra Viduramžių „nuomonės formuotoja“ Bažnyčia tapo ne tik eiliniams valstiečiams, tačiau ir karaliams bei imperatoriams.
Bažnyčia naudojosi anuomet valdžiai trukdžiusiais valdovų nesutarimais taip sukurdama nuosaikią, religiškai vientisą bendruomenę. Tačiau artima draugystė su valdovais reiškė ir jų dėkingumą bažnyčiai, kuris neretai buvo išreiškiamas brangiomis dovanomis.
Bažnyčios turtai ėmė kauptis, o dvasininkai tapo vis daugiau įtakos ir galios sukaupusiomis figūromis. Toks įsitraukimas į politiką ilgainiui ėmė varžyti valdovų veiksmus, o tai nulėmė priešiškus šių institucijų santykius.
Amžiams kintant, šios dvi galios galutinai skilo. Bažnyčios ir valdžios atskyrimo konceptą išpopuliarino Tomas Džefersonas, o jį aktyviai palaikė filosofas Džonas Lokas[4].
Bažnyčia Rusijoje vis dar turi didžiulę galią
Nors bažnyčios ir valdžios draugystė nutrūko jau seniai, santykiai tarp šių institucijų yra itin skirtingi daugelyje pasaulio kraštų. Rusijos atveju, Maskvos patriarchatas yra neatsiejama Kremliaus politikos dalis[5].
Po sovietų ateistų valdymo pabaigos, religija vėl sugrįžo į populiarumo viršūnes: dabar daugiau nei 70 proc. rusų laiko save tikinčiaisiais. Pats prezidentas V. Putinas yra stačiatikis, o bažnyčią laiko rusų valstybingumo simboliu.
Tai rodo ir Kremliaus politika, grįsta „tradicinėmis vertybėmis". Kai 2012-aisiais V. Putinas laimėjo prezidento rinkimuose, patriarchas Kirilas šį įvykį pavadino „Dievo dovana"[6].
2014-aisiais, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą ir aneksavo Krymą, Maskvos patriarchato dvasininkai įvykių nepasmerkė ir net juos teisino.
Kadangi V. Putinas nelaiko Ukrainos atskira valstybe su savo praeitimi ir individualia istorija bei įsivaizduoja šią šalį kaip rusiškojo pasaulio dalį, patriarchas Kirilas taip pat pritaria šiai pozicijai ir teisina rusų agresiją.
Tačiau, Rusijos stačiatikių bažnyčia priklauso kitų rytų ortodoksų bažnyčių patriarchų bendruomenei. Dėl to visi rusų ortodoksų išpažinėjai yra siejami su kitomis rytų ortodoksų bažnyčiomis: Rusijos bažnyčia net yra buvusi Konstantinopolio patriarchato dalimi.
Pasaulio stačiatikių reakcija
Dabar, karo akivaizdoje, stačiatikių bendruomenę ištiko krizė.
Rusijoje bažnyčia ir kariuomenė jau ne vieną dešimtmetį eina koja kojon. Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas patriarchas Kirilas ne tik remia V. Putiną, bet ir skleidžia Kremliaus propagandą teigdamas, kad Rusija nėra agresorė, kad Rusijos kunigai laimino ginklus, skirtus Kijevui, Sirijai ar Krymui.
Tačiau būti šio karo rėmėjais nėra nusiteikę viso pasaulio stačiatikiai. Invaziją pasmerkė daugelio pasaulio valstybių dvasininkai, įskaitant Rumunijos patriarchą Danielį, Suomijos arkivyskupą Leoną, Aleksandrijos ir visos Afrikos patriarchą Teodorą II, Rusijos stačiatikių bažnyčios Paryžiuje ir Estijoje vadovai[7].
Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, pagrindinis Rytų Ortodoksų Bažnyčios autoritetas, taip pat pasmerkė „neišprovokuotą invaziją į Ukrainą"[8].
Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai Amsterdame paskelbė atsiskiriantys nuo Maskvos patriarchato ir teigia sulaukę grasinimų dėl Rusijos invazijos Ukrainoje[9].
Jie paprašė Hagoje reziduojančio Rusijos Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupo Jelisejaus suteikti kanoninį atskyrimą. Taip pat buvo išsiųstas prašymas leisti prisijungti prie Konstantinopolio Ortodoksų Bažnyčios.
Paryžiaus metropolitas Jeanas de Doubna, vadovaujantis apie 60 rusų stačiatikių parapijų Vakarų Europoje, paskelbtu atviru laišku išreiškė palaikymą Ukrainai.
Tuo tarpu Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios, pavaldžios Maskvos patriarchatui, kunigai skelbia, kad pamaldų metu neminės Maskvos patriarcho Kirilo ir reikalauja atsiskyrimo nuo Maskvos patriarchato.
Dar 2018 m. Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato, tačiau Rusija to nepripažįsta. Maskva tuomet nutraukė ryšius su Stambule įsikūrusia Rytų Ortodoksų Bažnyčia, kuri palaikė Ukrainos dvasininkų nepriklausomybę.
Situacija Lietuvoje taip pat kaista
Rusijos patriarchato pozicijai nepritaria ir dalis Lietuvos stačiatikių kunigų, o toks nepritarimas, keliems jų jau spėjo kainuoti pareigas.
Iš pareigų atleisti kunigai Vitalijus Mockus, Gintaras Jurgis Sungaila ir Vitalis Dauparas. Jie yra nušalinti ir nuo bet kokios aktyvios tarnystės[10].
Visi šie dvasininkai kritikavo Rusijos agresiją, smerkė Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Kirilo pareiškimus.
Žinia, apie dvasininkus, kurie po kritikos Rusijos patriarchui neteko darbo, sutikta nevienareikšmiškai. Pasigirdo kalbų, kad Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovas pats palaiko rusų stačiatikių poziciją.
Tačiau metropolitas Inokentijus atmeta kaltinimus, jog Lietuvos ortodoksų dvasininkai palaiko karą Ukrainoje ir pateisina agresiją, o iš pareigų atleistus kunigus kaltina sąmokslu.
„Bet kokios spekuliacijos apie Ortodoksų bažnyčią Lietuvoje kaip galimą kitų valstybių įrankį, yra absurdiškos <...>. Piktavališkai tvirtinti, jog Lietuvos Ortodoksų bažnyčios dvasininkija palaiko karą ir pateisina agresiją – tėra šmeižtas“, – teigia stačiatikių Lietuvoje vadovas[11].
Jis sako, kad Lietuvos Ortodoksų Bažnyčioje jau kurį laiko brendo sąmokslas: grupė kunigų neva kūrė planus pereiti į Konstantinopolio Patriarchato jurisdikciją, o įvykiai Ukrainoje tapo tinkama priedanga tam.
Iš tiesų prisijungimas prie Konstantinopolio Patriarchato gali greitai tapti realybe. Su nušalintais ortodoksų kunigais susitikęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius paragino Lietuvos ortodoksus, kurie nepalaiko agresyvios Rusijos politikos, atsiskirti nuo Maskvos.
„Mano siūlymas yra, kad turime sugrįžti į laikus, kurie buvo iki 1686 metų, kai mūsų stačiatikių cerkves perėmė Maskvos patriarchatas. Manau, kad tam yra visos prielaidos“, – teigia R. Šimašius[12].
Lietuva iki 1686 metų iš tiesų priklausė Konstantinopolio, o ne Maskvos patriarchatui. Šiuo metu rengiamas kreipimasis dėl grįžimo atgal, tačiau nėra aišku, ar toks prašymas bus patenkintas ir kuomet tai galėtų įvykti.
***
Stačiatikybė yra mažiausia iš trijų pagrindinių krikščionybės atšakų, kuriai taip pat priklauso katalikybė ir protestantizmas. Pasaulyje yra apie 1,34 mlrd. katalikų, apie 600 mln. protestantų ir apie 300 mln. stačiatikių. Daugiausia stačiatikių gyvena Rusijoje, Rytų Europoje, Kaukaze ir Artimuosiuose Rytuose.
