Kam naudinga pinigų skaitmenizacija?

Virtualūs pinigai susaisto vartotojus su bankų mokesčiais

Pastaruosius keletą metų kaip niekad sparčiai piniginiai banknotai virsta skaičiais ekranuose, o visuomenė maitinama kalbomis, neva taip mėginama sunaikinti šešėlį ir paskatinti didesnes įplaukas į valstybės biudžetą. Tačiau pasinaudojus elementariu skaičiavimo metodu tampa aišku, kad viskas atveda į didžiulį pelną bankams.

Įsivaizduokite: turite 50 eurų kupiūrą, kuria disponuojate savo poreikiams patenkinti – iš jos susimokate už vakarienę restorane. Tuomet restorano savininkas už tuos pačius 50 eurų atsiskaito maisto prekių parduotuvėje. Šios savininkas tą pačią sumą pakloja kirpykloje. Galiausiai tiek nukeliavęs 50 eurų ir išlieka ta pačia suma.

O štai pinigų ciklas, kai atsiskaitoma banko kortelėmis: už kiekvieną lėšų pervedimą draugui ar giminaičiui į vietinį ar kitą banką sumokamas atitinkamas mokestis (pavyzdžiui, už tai, kad naudojatės debeto kortele, SEB banke kas mėnesį turėtumėte mokėti po 1 Eur, „Swedbank“ minimalus įkainis už paslaugas siekia 1,37 Eur, banke „Luminor“ minimalus paslaugų mokestis skaičiuojamas 1,30 Eur per mėnesį). Įsivaizduokite, kokios sumos susidaro iš kiekvieno pilnametystės sulaukusio Lietuvos gyventojo susirinkus bent jau po šį minimalų mokestį. O kur dar kiti bankų taikomi įkainiai. Taigi, galiausiai iš sumokėto 50 eurų lieka mažesnė suma.

Tam, kad už paslaugas būtų galima atsiskaityti skaitmeniniu būdu, verslai turi įsidiegti kortelių skaitytuvus, kuriems taikomas skaitmeninių aptarnavimų mokestis (kaip pavyzdys, kliento skaitmeninio mokėjimo kaina sudaro maždaug 2,5% nuo mokamos sumos).

Naujas bankų metodas kaip pigiai disponuoti pinigais – terminuotieji indėliai

Ir štai pasirodo dar vienas, dabar plačiai reklamuojamas būdas taupyti – gyventojams siūloma savo santaupas padėti į taupomuosius indėlius banke. Didelį gyventojų susidomėjimą tokiu taupymo metodu rodo ir pernai metais plūstelėjusi kiek netikėta indėlių banga – „Urbo“ banko duomenimis, augimas siekė 94 proc., o banke surinktų indėlių suma padidėjo 147 mln. eurų^[2].

Taupomasis indėlis – tai sąskaita, kurioje pasirinktą laikotarpį yra laikoma pasirinkta pinigų suma, o bankas už tai moka nustatytas palūkanas. Šiuo metu palūkanų norma siekia maždaug 2,5-2,75%, kai tuo tarpu tas pats žmogus, norintis skolintis iš banko kasdienėms reikmėms (vartojimo paskola), už ją vidutiniškai turi mokėti nuo 9%.

O štai dar absurdiškesnė situacija, jei panorėsite atidaryti sąskaita banke savo mažamečiui – už ją mokėsite ne tik kasmėnesinį mokestį (už tai, kad bankas naudotųsi jūsų atžalos lėšomis), bet ir įdėtų pinigų taip paprastai išsiimti negalėsite (turėsite vykti į banko skyrių ir argumentuotai paaiškinti savo užmojus). Beje, už tai bankas jokių palūkanų nemokės. O štai ar pavyks nuvykti į banko skyrių, matyt, priklausys nuo mėnulio fazės, mat jie Lietuvoje – sparčiai nykstantis reiškinys (šiuo metu skaičiuojama tik 380 likusių fizinių banko skyrių), o eilės į konsultacijas – didelės^[3].

Kad būtų dar aiškiau – bankas disponuoja visų mūsų lėšomis, kurias į jį padedame, o kad gautume finansinę grąžą, lėšų negalime atsiimti anksčiau, kitaip bankas palūkanų nebemokės (kai skolinasi žmogus iš banko, net ir grąžinus anksčiau, palūkanos vis tiek yra mokamos). Be visa ko, šios santaupos, laikomos indėliuose, labai priklauso ir nuo banko, kuriame yra laikomos, vykstančių techninių darbų – štai, jei gyvenime netikėtai įvyks force majeure ir lėšų prireiks skubiai, o banke tuo metu bus vykdomi techniniai darbai, lėšas matysite it savo ausis be veidrodžio.

Grynųjų pinigų svarbą parodė ir dar pavasarį „Swedbank“ įvykęs sutrikimas atsiskaitant bankinėmis kortelėmis, kuomet net kelias valandas grynųjų su savimi neturintys pirkėjai negalėjo už nieką atsiskaityti^[1]. Ir panašūs sutrikimai – ne išimtis ir per metus jų įvyksta ne vienas ir ne du.

Gyventojai vis dar nepasiduoda nematomų pinigų bumui ir grynuosius mėgsta

Tuščių kišenių nemėgstantys jas vis dar pildo ir popierinėmis kupiūromis, ir metalinėmis monetomis. Tą rodo ir „Spinter tyrimų“ kovo mėnesį atlikta apklausa.

Remiantis jos duomenimis, kasdien ar beveik kasdien grynuosius naudoja 15 proc. apklaustųjų, bent keletą kartų per savaitę – 23 proc. respondentų. Taigi, net 38 proc. arba 2 iš 3-jų gyventojų grynaisiais vis dar atsiskaito ypač dažnai^[4].