<h2 class="p1">Už šventę padėkoti reikia anglų kolonistams</h2>
<p class="p1">Europoje lapkričio mėnuo dažniausiai yra skiriamas pasiruošimui didžiosioms Kalėdų šventėms: prekybos centrai skuba prikrauti lentynas šventinėmis dekoracijomis, dažnas ima planuoti kaip gi nustebinti artimuosius bei ieškosi receptų šventiniam stalui. Kiek kitokia situacija už Atlanto, mat Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir Kanadoje likus maždaug mėnesiui iki šv. Kalėdų minima ir kita itin svarbi ir visą šeimą suburianti šventė – Padėkos diena. Kasmet, ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį JAV bei kanadiečių šeimas prie vieno stalo suburia Padėkos diena, savo svarba nenusileidžianti net Kalėdoms.</p>
<p class="p1">Šios šventės istorija ilga, painoka, o šiais laikais, vertinama net gana kontraversiškai. Padėkos diena nacionaline švente JAV tapo dar 1789-ais, kai valdžioje buvo prezidentas Džordžas Vašingtonas, tačiau iš tiesų, šventės ištakos siekia bent kelis dešimtmečius praeitin, kai Padėkos diena turėjo religinį atspalvį: iš pradžių tai buvo dėkingumo Dievui, šeimai ir draugams už materialinę gerovę ir gerus santykius, išraiškos šventė, o nuo to laiko ir yra išlikęs paprotys prie vakarienės stalo pasidalinti tuo, už ką šiais metais esama jaučiamas dėkingumas. Tiesa, dabartiniais laikais šventė jau yra praradusi savo religinę reikšmę ir tapusi veikiau pasaulietine, pilietine švente, kai tiesiog susiburiama su savo mylimaisiais. </p>
<p class="p1">O dėkoti už tai, ką šiandien švenčia Šiaurės Amerikos gyventojai reikėtų piligrimams: iš Anglijos atplaukę kolonistai Amerikos krantuose išsilaipino apie 1620-uosius. Ant amerikietiškos žemės kolonistai pirmą kartą išlipo maždaug lapkritį, buvo itin šalta ir žvarbu, todėl suskubta kurta gyvenvietę: būtent taip įkurta Plimuto kolonija. Vis tik, atrodo, kad pastangos buvo jau kiek pavėluotos: pirmosios žiemos sunkumus ilgą kelionę išgyvenusiems keliautojams atlaikyti buvo nepakeliamai sunku: dalis neišgyveno dėl šalčio, bado ir ligų[1].</p>
<p class="p1">Na, o tiems, kuriems pasisekė kiek labiau, įsikurti padėjo vietos indėnai, kurie pasidalino savo patirtimis kaip gyventi itin nederlingoje bei nedraugiškoje žemėje. Galiausiai po metų, visą triūsą atpirko itin didelis derlius, kuriuo pradžiugintas pirmasis kolonistų gubernatorius V. Bredfordas pasiūlė surengti padėkos Viešpačiui dieną. Ilgą laiką tai ir buvo tiesiog sėkmingo derliaus ir rudens darbų užbaigtuvių šventė, kol 1671-ais, po JAV nepriklausomybės iškovojimo, ji buvo paskelbta nacionalinės svarbos švente ir nedarbo diena.</p>
<p class="p1">Tiesa, dėl to kada gi šią dieną minėti buvo daug diskusijų: anuomet, JAV prezidentas Dž. Vašingtonas siūlė Padėkos dieną minėti lapkričio 26-ąją. Tik gerokai vėliau, jau po Pilietinio karo pabaigos Abraomas Linkolnas nustatė, kad JAV Padėkos diena kasmet bus švenčiama ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį. Dar kartą įstatymą peržvelgė jau Franklinas Ruzveltas 1939-ais ir perkėlė Padėkos dieną į priešpaskutinį lapkričio ketvirtadienį, nors pusė JAV valstijų šventę ir toliau minėjo pagal senąją tvarką. Dabar galiojanti tvarka priimta 1941-ais, kai JAV Kongresas priėmė įstatymą, pagal kurį Padėkos diena turi būti švenčiama ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį[2].</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/libby-penner-4cnafqrdi0a-unsplash.jpg" alt="Padėkos diena" /></p>
<h2 class="p1">Svarbiausias Padėkos dienos akcentas – kalakutas</h2>
<p>Šiandien Padėkos diena tikriausiai daugeliui asocijuojasi su kalakutu, tačiau senųjų laikų kolonistai šio pauksčio anaiptol nevertino kaip itin gardžios vaišių stalo puikybės. Kai Padėkos diena dar tik buvo pradėta minėti, žymiai labiau vertinama buvo elnio, taip pat, žąsų arba ančių mėsa. Kalakutų mėsa pradėjo populiarėti maždaug XIX amžiuje. Vieni tokį pokytį priskyrė net knygos „Kalėdų giesmė" įtakai, mat joje užsimenama, kad kalakutas yra šventinis patiekalas, tinkamas vaišėms[3]. Galiausiai, istorinės ir kultūrinės aplinkybės persipynė, kažkurios detalės buvo išgalvotos, kai kurios, galbūt ir nutylėtos, o šiandien kalakutas ir Padėkos dera taip, kaip Kalėdos ir kalėdinė eglutė.</p>
<p>Kadangi maistas yra svarbi Padėkos dienos dalis, vien kalakuto tikrai nepakanka. Be didžiulio kalakuto ar kitos mėsos, šventė neįsivaizduojama ir be spanguolių padažo, saldžiųjų bulvių bei įvairių rūšių pyragų. Kaip garnyras populiariausia yra tiesiog bulvių košė, kuri skaninama pienu, sviestu, žalumynais, sūriu. Tiesa, košė gali būti gaminama ne tik iš bulvių, bet ir iš kukurūzų. Itin populiarios ir saldžiosios bulvės, o jos gali būti ruošiamos gana įvairiai: vieni jas tiesiog kepa orkaitėje, kiti gamina piure arba ruošia itin neįprastą patiekalą<span lang="LT" xml:lang="LT"> – saldžias bulves kepa orkaitėje ir gardina jas ruduoju cukrumi, sviestu, o kartais, net ir zefyrais[4]. </span></p>
<p><span lang="LT" xml:lang="LT">Saldumynų ir kepinių gerbėjai gali pralinksmėti ant stalo radę populiariojo moliūgų pyrago, gaminamo iš moliūgų tyrės bei tirštinto pieno. O tie, kurie moliūgų galbūt nemėgsta, gali palepinti save pekano riešutų arba obuolių pyragais. Prie gardumynų dažnai pateikiamas ir punčas arba obuolių sidras. Įprastai Padėkos dienos vakarienei ruošiamasi iš anksto, o pačią šventės dieną visi šeimos nariai dirba virtuvėje, o antroje dienos pusėje sėda prie stalo.</span></p>
<p><span lang="LT" xml:lang="LT"><img src="77_CDN_URL/images/krakenimages-7bpuzmcxlhu-unsplash.jpg" alt="Padėkos diena" /></span></p>
<h2 class="p2">Įdomiausios tradicijos: animacinių filmų herojų paradai ir kaulų laužymas</h2>
<p>Nors amerikiečiams Padėkos diena yra viena svarbiausių švenčių, mums pašaliečiams, žvelgiantiems iš šalies, kai kurios tradicijos gali atrodyti itin keistos ir įdomios. Štai, pavyzdžiui, kiekvienais metais prieš Padėkos dieną JAV prezidentas įprastai malonę suteikia keliems kalakutams, taip išgelbėdamas juos nuo niūrios baigties. Kaip ši tradicija atsirado, neaišku iki šiol, tačiau istorijos apie išsaugotus kalakutus siekia dar XIX amžiaus prezidento A. Linkolno laikus: manoma, kad jo sūnus įtikino tėvą palikti vieną paukštį gyvą. Pirmasis Amerikos prezidentas oficialiai išgelbėjęs kalakutą nuo mėsininko peilio, buvo Johnas F. Kennedy 1963-iais, tačiau kasmete tradicija tai tapo tik nuo 1989-ųjų.</p>
<p>Svarbi ir kita tradicija – „norų kaulo“ laužymas. Kai visi šeimos nariai suvalgo kalakutą, pradedamas laužyti jo krūtinės dalyje esantis dvišakis kaulas. Tas, kas atlaužia didžiausią kaulo dalį, ateinančiais metais bus pats laimingiausias ir sėkmingiausiais, o jo noras bus išpildytas. Ši tradicija galbūt net kiek panaši į mūsų kalėdinius papročius, kai norėdami išsiburti traukiame šieną. </p>
<p>Nenuginčijama Padėkos dienos tradicija yra ir žymusis Padėkos dienos paradas, o vienas žinomiausių, ne kartą matytų bent jau televizijos ekranuose – „Macy's“ paradas Niujorke. Tai bene trijų valandų renginys, kurio metu pagrindinėmis miesto gatvėmis žygiuoja įvairiai pasipuošę animacinių filmų veikėjai, groja muzika, skraido balionai, o ore tvyro nuostabi nuotaika. Tie, kurie iš paradų amžiaus jau išaugo traukia į parduotuves – juk sekančią dieną vyksta garsusis „Juodojo penktadienio" išpardavimas[5].</p>
<p>Tiesa, pastaraisiais metais netyla ir kontraversijos, supančios šią dieną. Dėl kolonistų, kažkada atvykusių į Ameriką ir pradėjusių švęsti Padėkos dieną, dalis vietos indėnų buvo priversti palikti savo gimtąsias žemes, todėl šiandien, indėnų palikuonys šią šventę yra linkę ignoruoti.</p>
