Vilniaus miesto meras užsimojo pažeminti Lietuvai nusipelniusius asmenis panaikindamas jų monumentus
Remigijui Šimašiui bebaigiant savo kaip Vilniaus miesto savivaldybės mero kadenciją, žmonės skatinami prisiminti ir visus politiko nuveiktus „darbelius“ miesto labui, tarp kurių yra ir tokiems Lietuvos didžiavyriams kaip Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir Kaziui Škirpai skirtų monumentų paniekinimas juos apskritai panaikinant. Tuo tarpu R. Šimašiui ir jo vicemerui Valdui Benkunskui sostinėje „darant tvarką“, Nacionalinio susivienijimo vadovaujama organizacija „Pro Patria“ sumanė paminklus atkurti. Visgi, išvysti dienos šviesą pavyko ne visiems.
Teisininkas Dominykas Vanhara priminė vilniečiams gerai žinomus įvykius, kai dabartinis meras R. Šimašius įsakė Vilniaus savivaldybės įmonei „Grinda“ nuo Vrublevskių bibliotekos pastato nuplėšti atminimo lentą, skirtą Generolui Vėtrai. O štai visuomenėje po tokio veiksmo kilus sąmyšiui, meras tiesiog sugalvojo… išeiti atostogų. Matyt, kol skandalas ir įsiaudrinusi liaudis aprims. Advokatas priminė, kad tokia praktika tarp konservatorių jau įsišaknijusi, mat taip pat skandalui įsisiūbavus elgiasi ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
R. Šimašiui vienašališkai nusprendus pašalinti minėtą atminimo lentą, jaunimo organizacija „Pro Patria“ nusprendė pagaminti naują ir pakabinti ją atgal. Nepaisant to, kad šios lentos pakabinimui buvo gautas Kultūros paveldo departamento ir Vrublevskių bibliotekos leidimas, R. Šimašius šiam veiksmui prieštaravo ir net kreipėsi į šalies vadovą, kuris taipogi lentoje neįžvelgė didelės problemos.
Galiausiai Vilniaus miesto vadui nepavykus įrodyti, kad ši lenta yra nereikalinga, ji buvo palikta kabėti iki šiolei.
Tačiau sekantis R. Šimašiaus komandos žingsnis esą buvo kito Lietuvos didvyrio – Kazio Škirpos vardu pavadintos alėjos panaikinimas. Ir čia vėl pasirodė organizacija „Pro Patria“, dar prieš keletą metų iš savo lėšų pagaminusi K. Škirpai skirtą atminimo lentą, kurią norėjo pakabinti ant buvusios Vilniaus karo komendantūros pastato, bet tam leidimo nedavusi Vilniaus valdžia, atstovaujama vicemero V. Benkunsko iš TS-LKD partijos.
Norėjo panaikinti visus totalitarinio režimo ženklus
Nuo sostinės Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos 2019 metais nukabinus karininkui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą, R. Šimašius tokį savo veiksmą argumentavo siekiu atsikratyti visų atminimo ženklų, susijusių su totalitariniu režimu[1].
Tąkart politikas komentavo, kad nors Jonas Noreika savo gyvenime ir daug pastangų įdėjo kovodamas prieš Lietuvos priešus, tuo pačiu jis elgėsi nepateisinamai konfiskuodamas žydų turtą ir juos izoliuodamas ir tuo metu padėjęs okupacinei valdžiai kurti sąlygas vėliau juos nužudyti. Tąkart generolui skirtą monumentą su kūju sudaužė nesėkmingai į europarlamentarus besitaikęs Stanislovas Tomas.
Tačiau tokiu sprendimu nebuvo patenkintas konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, kuris tokį mero sprendimą pavadino „laisve paslapčia mojuoti kūju“. Politikas svarstė, ar toks pats negailestingas likimas laukia ir gatvių, pavadintų asmenybių, susijusių su sovietų režimu, pavadinimais bei kitais paminklais (kaip antai Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries).
Pakeitė Kaziui Škirpai dedikuotos alėjos pavadinimą
Tais pačiais metais ta pati Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė Kazio Škirpos alėją pervadinti į Trispalvės alėją[3]. Tokį sprendimą meras R. Šimašius aiškino tuo, kad neva negalima rodyti išskirtinių pagarbos ženklų tiems, kurie norėjo atsikratyti žydais, sukuri jiems nepakeliamą atmosferą Lietuvoje. Anot jo, būtent K. Škirpa niekada neatsižadėjo šių žodžių, nors pats mirė laisvoje Amerikoje.
O štai, kol R. Šimašius nusprendė, kas yra vertas Lietuvos didžiavyrio vardo, o kas – ne, net patys istorikai nesutarė kaip vertinti K. Škirpos indėlį į Lietuvos visuomenę.
Vieni istorikai siūlė šią alėją pervadinti tokiu pavadinimu, kuris visus vienytų ir telktų, ir pervadintoje alėjoje pakabinti informacinę lentelę, kurioje būtų nurodytas K. Škirpos prisidėjimas prie antisemitizmo iškilimo į politinį lygmenį, o štai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centas (LGGRTC) teigė negalintis šios asmenybės vertinti vienareikšmiškai, mat nepaisant savo antisemitinių pažiūrų, jis daug prisidėjęs prie Lietuvos kaip Nepriklausomos valstybės kūrimo ir pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui[3].
