<h2>Populiacijoje dominuoja judrūs ganytojai</h2>
<p>Kol vietinė gyventoja mėgina įsitaisyti ant raižytos medinės taburetės, jos sutuoktinis su įstabiu pasimėgavimu gurkšnoja juodą tirpią kavą, teigdamas, jog ši neva padeda jam nurimti, veik užmigti. Toks ritualas, be kita ko, porai tapo labiau nei įprastas: kuomet vyras ankstų rytą klaidžioja prie drobinės palapinės, moteris užverda virdulį, dieną užbaigdama atžalų, varančių šeimos avis bei ožkas atgal į aptvarą, pasitikimu.</p>
<p>Minėtą šeimą tyrimų stovyklos įkūrėjai pažįsta beveik dvejus metus, mat per tą laiką pastarieji reguliariai įsikurdavo šalia jų namų Kenijos šiaurėje[1]. Tuo tarpu kadangi Turkanos regiono pietinė riba, kaip žinia, yra vienintelė, besijungianti su likusia Kenijos dalimi sausumoje, tai paskatino jos gyventojus ištverti ilgus socialinės, ekonominės bei politinės atskirties istorijos atgarsius, apimančius ir kolonijinius, ir postkolonijinius laikotarpius.</p>
<p>Tiesa, kaip ir daugumai čia gyvenančių žmonių, vienas svarbiausių tyrėjų rūpesčių yra oras, kurį reikia atidžiai išnagrinėti bei aptarti. Dėl šios priežasties žymūs „regėtojai“ (žiniuoniai) gretimuose kaimuose siūlo savo prognozes, susijusias su artėjančioms liūtimis ir kitomis orų permainomis.</p>
<p>Supratote teisingai – lietus šiame krašte visuomet buvo nenuspėjamas, nes peizažą nepalyginamai dažniau gaubia sausros. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais klimato kaita sustiprino orų nenuspėjamumą dar labiau, dėl ko smarkiai sumažėjusi augmenija dabar turi išmaitinti per pastaruosius 50 metų itin padidėjusią gyvulių populiaciją[2].</p>
<p>Akivaizdus išteklių trūkumas palaiko ir ilgalaikius tarpetninius konfliktus, todėl ne viena šeima yra linkusi persikelti į kitas vietas, bėgdama iš vietovės, esančios netoli administracinės ir etninės sienos. Ir nors aplinkiniai yra nusiteikę optimistiškai, kasdienybė, visą griaunančiu skausmu cirkuliuojanti smegenyse, nepanaši į maloniausią: kol vietiniai sėdi atrėmę į savo šlaunis kalašnikovus ir pasakoja istorijas apie žiaurius susirėmimus bei galvijų „antskrydžius“, ateities būrimas iš kavos tirščių, rodos, tampa beprecedenčiu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/randy-fath-osxl4ji3vcq-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Klestėti perdėm atšiauriomis sąlygomis yra įmanoma</h2>
<p>Kaip ir daugelyje kitų istoriškai marginalizuotų Afrikos dalių, istorijos apie Turkaną ir jos gentį, patenkančios į pagrindinę žiniasklaidą, dažniausiai yra apibūdinamos krizės bei nelaimės kalbomis.</p>
<p>Ir štai, bėgant metams neramumų suvokimas išprovokavo sprendimus, kuriais buvo siekiama primesti naujas vienodumo, tvarkos bei stabilumo formas. Bet kadangi daugelis jų vis tik patyrė katastrofišką nesėkmę, buvo nuspręsta, jog klestinčią ateitį galima pasiekti tik remiant tai, ką Afrikos sausumos bendruomenės jau daro, kad išnaudotų kintančius išteklius.</p>
<blockquote>
<p>Manant, jog yra apsčiai neištirtų sąsajų su kitomis, galbūt labiau pažįstamomis sritimis ir sektoriais, tokiais kaip, pavyzdžiui, finansų ir prekių sistemos, ypatingos svarbos infrastruktūros valdymas, reagavimas į ligų protrūkius, migracijos politika, klimato kaita ir konfliktų bei saugumo valdymas, galiausiai pradėta tvirtinti, kad išsivysčiusios šalys turi ko pasimokyti iš tų, kurie savo pragyvenimo šaltinius kuria ekologiniu ir politiniu požiūriu nestabilioje aplinkoje.</p>
</blockquote>
<p>Galų gale, žinant vietinių žmonių praeitį, sunku nesutikti su tokiais pamąstymais, – pastarųjų gyvenimo istorija yra tarsi aukso raidėmis parašyta knyga, atskleidžianti paslaptį, kaip klestėti absoliučiai nenuspėjamomis aplinkybėmis ir eiliniam pasauliečiui sunkiai suvokiamomis sąlygomis.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/joshua-rawson-harris-krelishkxtm-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Turkanos projektas, anot organizatorių, buvo tvaresnis ir stabilesnis būdas gyventi</h2>
<p>Devintojo dešimtmečio pradžioje, kuomet po didelės sausros Turkaną užklupo badas, prasidėjo Kenijos vyriausybės ir Europos ekonominės bendrijos bendradarbiavimas, kurio metu žmonės buvo apgyvendinti vadinamosiose bado stovyklose. Aišku, iš pradžių tai buvo sėkminga. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo antrojo tikslo įgyvendinimas – penkerių metų žemės atkūrimo planas, skatinantis mobilius ganytojus visam laikui įsitvirtinti sėsliose upių pakrantės žemės ūkio programose.</p>
<p>Tiesa, socialinio tinklo nariai visada buvo išsibarstę po daugybę skirtingų pragyvenimo šaltinių – pastarieji smarkiai kito, pereinant nuo gyvulių prie grūdų – todėl nenuostabu, kad dauguma žmonių, kurie buvo apsigyvenę Turkanos reabilitacijos projekto stovyklose, tik naudojosi tuometiniu saugumu, jog užsiaugintų nykti bepradėjusias bandas. Galiausiai, kai klimato sąlygos dar kartą pasikeitė, gyventojai paliko stovyklas, kad sugrįžtų į pusiau klajoklišką gyvenimo būdą.</p>
<p>Šiaip ar taip, dinamiškumas yra tai, ką siūlo ši vieta – nuspėjamumas bei vienodumas vis dar yra Turkaną iš toli aplenkiantys reiškiniai. Juolab kad net ir tiems, kurie užsiima specializuotomis bei labai judriomis ganymo formomis, ypatingas lietaus ir augmenijos svyravimas niekada nebuvo neįveikiama grėsmė. Tiesą sakant, jų pragyvenimo šaltinis leidžia būti kuo produktyvesniems tokioje neapibrėžtoje ekologinėje vietoje.</p>
<p>Kruopščiai valdydami savo gyvulių suvartojimo normas, piemenys gali maksimaliai išnaudoti retą ir besikeičiančią augmeniją, atlaikant radikalius aplinkos pokyčius. Žinoma, visuomenės išsivysčiusiame pasaulyje artimiausiu metu tikrai nesiruošia apleisti pramonės bei prekybos, kad imtųsi klajoklių ganyklų. Bet tai ne esmė. Esmė ta, jog, norime to ar ne, daugelis Vakarų šalių dabar yra įpareigotos išlikti produktyviomis politinių bei ekonominių neramumų laikotarpiu, kuris atrodo intensyvesnis nei bet kada anksčiau. Taigi, kodėl nepaieškojus naudingų Turkanos patarimų?</p>
<p>Taip, atspirties tašką rasti nesunku: kruopštus bandos suvartojimo valdymas, siekiant padidinti menkų išteklių maistinę vertę, yra susijęs su platesne problema, – gyventi tvariau klimato kaitos akivaizdoje. Taip pat daugeliui iš mūsų būtų naudinga išmokti būti atviresniems tiek fiziškai, tiek psichologiškai radikaliems rutinos pokyčiams.</p>
<p>Akivaizdu, kad COVID apribojimai visame pasaulyje sugriovė senas patikimumo, nuspėjamumo ir komforto formas, atskleisdami ištisų ekonominių sistemų trapumą. Ir štai, trapumo priešingybė iš tikrųjų yra kažkas, kas vadinama „antitrapumu“, – tai yra gebėjimas gauti naudos iš tam tikro sutrikimo, dargi padedantis sustiprėti atsitiktinių sukrėtimų metu (nepaisant jų).</p>
<p>Galų gale, paskutinė vinis į klestėjimo „karstą“ galėtų būti planas, kuriuo siekiama gerovės sisteminio nelankstumo atžvilgiu. Be abejo, žvelgiant į praeitį, lengva rasti priekaištų apie vystymosi nesėkmes, tačiau neteisinga sakyti, kad tarptautinė pagalba Turkanoje apskritai buvo beprasmiška: reabilitacijos projektas, be jokios abejonės, išgelbėjo tūkstančius nuo bado.</p>
<p>Jis, be kita ko, tapo keliu atgal į dinamišką bei pusiau klajoklišką ganymo formą, siekiant plėtoti labiau prisitaikančią, lankstesnę žvejybos pramonę. Ir nors ši pramonė nėra tobula, bet kaip ir pasaulis, kuriame ji veikia, tiesiog yra nenuspėjama.</p>
<blockquote>
<p>Galiausiai aišku viena: kiekvienas suvaržymas kažkokiu būdu turi būti paverstas nauja galimybe / kažko naujo pradžia, suvokiant, jog žinios nėra archajiškas tradicinių praktikų ir įsitikinimų rezervuaras. Tai šiuolaikiškas mąstymas: įpročių bei intuicijos rinkinys, susiformavęs daugelio kartų pokyčių ir prisitaikymo pagrindu.</p>
</blockquote>
