„Nebijok, nepaslysiu!“
Vieną vasarą, vaikystėje, su seserimi žingsniavome ant ganėtinai stačios, žole apaugusios aukštokos kalvos. Viena iš mūsų pajutusi, kad žolė slidi, sušuko kitai: „Atsargiai, nepaslysk!“ ir sulig tais žodžiais pati paslydusi nučiuožė žemyn. Antroji iš mūsų iškart atsakė: „Nebijok, nepaslysiu!“ ir taip pat kažkodėl staiga nučiuožė žemyn.
Ar tai buvo kalvos šlaito kaltė, ar žemė drėgna, ar dar kokia kita priežastis, kad mes abi nučiuožėme žemyn, bet nuo to karto tai tapo mūsų juokeliu. Ir po to dar daugybę metų norėdamos viena kitą dėl ko nors įspėti ar šiaip patraukti per dantį, naudojome šį įvykį kaip juokingą situacijos atspindį. Tai buvo prisiminimas, iš kurio juokėmės tik mes ir niekas kitas negalėjo jo suprasti.
Kol tai yra vaikiškas žaidimas ant kalvos šlaito, jis gali būti juokingas ir nerimtas, tačiau jei tokia įvykių seka su tikromis, rimtomis negandomis užkluptų suaugusį žmogų, kuris iš tiesų nori kažką nuo kažko apsaugoti, tai galėtų būti liūdną pabaigą turinti istorija. Įsivaizduokite, jeigu jūs norėtumėt įspėti savo artimą žmogų apie kokį nors jam gręsiantį pavojų ir kažkaip, pats nesuprasdamas kaip, patektumėt į bėdą, įsipainiotumėt į kokią nemalonią istoriją ar kaip nors nukentėtumėt. Ir ne dėl to, kad įspėjote savo artimąjį, o tiesiog dėl situaciją lydinčių aplinkybių, kurių tikėjotės išvengti arba kurių nepastebėjote.
Negano to, jūsų artimas žmogus, žinodamas apie jam gręsiantį pavojų, ir matydamas, kad jūs patekote į nepavydėtinai keblią situaciją, tikėdamasis pats to išvengti, galiausiai vis tiek atsiduria tokioje pat keblioje ir nepavydėtinoje padėtyje. Taigi, apibendrinant įvykį, galime sakyti, kad situacija yra tokia, jog du suaugę, protingi ir atsakingi žmonės, numatė artėjančią negandą, vienas kitą apie ją įspėjo ir vis tiek abu pateko į nepatogią padėtį, kurios abu tikėjosi išvengti. Kodėl taip atsitiko? Kodėl matydami artėjančią grėsmę, nesugebame ne tik apsaugoti kitų, bet ir savęs pačių?
Toliau jums pateiksiu pavyzdį, iliustruojantį konkrečių įvykių seką pandemijos akivaizdoje, kuri atspindės kintančias, žemyn slystančias žmogaus nuostatas į esamą situaciją. Palaipsniui ir nepastebimai didėjantis žmogaus prisitaikymas prie blogėjančios situacijos pastato jį į tokią poziciją, kurioje jis jaučiasi neturintis pasirinkimo ir tokiu būdu save „įpatogina“ toliau nuleidinėti poreikių kartelę.
Kiekviena mano tolimesnė pateikta žmogaus nuostata yra kaip dar vienas čiuožimas žemyn nuo kalvos, apie kurio grėsmę žmogus buvo įspėtas ir kurią pats numatė, tačiau vis tiek nučiuožė žemyn. O tada dar ir dar kartą žemyn. Pasižiūrėkime, kaip giliai kiekvienas iš mūsų esame nučiuožę ir ar galime bent jau sustabdyti šį lėtą slinkimą. O galbūt netgi galime pakilti aukštyn?
Žemyn besileidžianti kartelė
Pirma nuostata – aš nedėvėsiu kaukės! Žmogus, turintis šią nuostatą, galimai netiki virusu arba netiki, kad kaukės gali apsaugoti jį nuo viruso, dėl to jų nedėvi. Jis mato save kaip atsakingą suaugusį žmogų, galintį priimti sprendimus, susijusius su savo sveikata ir jos apsauga. Su kaukėmis sunku kvėpuoti ir jas dėvint sunku išbūti ilgesnį laiką. Taip pat kaukių dėvėjimas turi ir simbolinę – nutildyto žmogaus – prasmę, kuri yra nepriimtina. Toks žmogus nedėvi kaukės ir neleidžia jos dėvėti savo vaikams.
Antra nuostata – užsidėsiu kaukę tik einant į parduotuvę, nes be jos neįleidžia! Žmogus vis dar netiki kaukių veiksmingumu ir nenori jų dėvėti, bet maisto nusipirkti reikia, todėl sutinka kaukę užsidėti retais atvejais. Šis žmogus jokiais būdais neleis, kad jo mažamečiai vaikai jį pamatytų su kauke.
Trečia nuostata – gerai jau gerai, užsidėsiu tą kaukę, bet palikite mano vaikus ramybėje! Žmogus negali pakęsti, kad reikia dėvėti kaukę, bet be jos negali būti darbe, o pinigus uždirbti reikia, todėl su dideliu nepasitenkinimu ir pykčiu viduje, nulenkia galvą ir paklūsta šiai naujai taisyklei. Be to, po darbo teko užbėgt į parduotuvę kartu su vaikais, dėl to teko jiems pasirodyt su kauke. Tačiau vaikams kaukės dėvėti neleis nė už ką.
Ketvirta nuostata – vaikeli, teks pakentėti! Kadangi situacija klostosi vis nepalankiau, žmogui tenka sutinti su tuo, kad jo vaikai turės dėvėti kaukę mokykloje. Sėkmės atveju – tik koridoriuose per pertraukas, nesėkmės atveju – per visas pamokas. Jis yra nepatenkintas, gaili savo vaikų, bet jaučiasi bejėgis, nes tai yra sąlyga tolimesniam jų ugdymui.
Penkta nuostata – aš tikrai nesitestuosiu! Žmogus žino, kad PGR testų rezultatai yra nepatikimi, dėl to nesutinka būti klaidingos statistikos dalimi. Taip pat žino, kad pati procedūra yra pavojinga ir nenori šios rizikos. Dėl to griežtai atsisako testuotis, nors tą daryti jaučia didžiulį spaudimą iš aplinkos.
Šešta nuostata – sutinku testuotis ne PGR testais, bet palikite mano vaikus ramybėje! Žmogus sutinka reguliariai testuotis kitais būdais, kad išsaugotų savo nosies gleivinę nepažeistą ir kad sumažintų klaidingai teigiamo testo rezultato riziką. Atlieka greituosius testus iš seilių. Tačiau vaikų mokykloje testuoti nė už ką neleis.
Septinta nuostata – aš tikrai nesiskiepysiu! Žmogus kas 7–10 dienų savanoriškai pateikia savo asmeninius ir įstatymo saugomus sveikatos duomenis darbdaviui, rodančius, kad jis toliau gali dirbti. Tuo pačiu testą atliko ir savo vaikui, kuris be testo negalėjo dalyvauti mokyklos išvykoje. Nedalyvaudamas išvykoje ir daugelyje kitų popamokinių veiklų, vaikas praranda savo socialinį ratą, įgūdžių ir žinių įgavimo galimybes ir privalo apriboti savo pomėgius. Jis yra nepatenkintas dėl priverstinio atskyrimo nuo draugų ir saviraiškos galimybių, dėl to džiugiai priėmė žinią, kad tėvai sutinka leisti jam testuotis ir vykti į išvyką su klasės draugais.
Aštunta nuostata – aš nesinaudosiu „galimybių pasu“! Žmogus suvokia „galimybių paso“ rizikas ir mato jį kaip kontrolės mechanizmą, dėl to yra pasiryžęs nė už ką juo nesinaudoti. Tačiau jam teko pasiskiepyti iš pradžių pirmąja, o po to ir antrąja vakcinos doze, kadangi darbdavys nusprendė laikinai nušalinti žmogų nuo darbo be atlygio galimybės, jei jis nepasiskiepys.
Atliktas antikūnų testas parodė, kad žmogus neturi reikiamo kiekio antikūnų, todėl pasiskiepyti buvo vienintelė išeitis. Darbdaviui paprasčiausiai tenka per daug nereikalingos naštos kas savaitę tikrinant darbuotojų testų rezultatus ir tai ne tik stabdo įmonės darbo procesus, bet ir suteikia daug nemalonių tarpasmeninių žmogiškų patirčių kiekvieną kartą vis iškeliant šią temą į paviršių. Daug paprasčiau, kai visi atlieka šią procedūrą ir daugiau tema neliečiama.
Devinta nuostata – aš tik bandau ramiai gyventi! Dabar, kai žmogus ne tik kasdien dėvi dusinančią veido kaukę, leidžia tokią pat dusinančią kaukę dėvėti savo vaikams, pats praėjo kassavaitinio testavimosi etapą, leidžia reguliariai testuoti savo vaikus, pasiskiepijo dviem vakcinos dozėmis, jis vis dėl to sutiko naudotis „galimybių pasu“. Su šiuo jokiame įstatyme neapibrėžtu, bet kažkodėl vis tiek dokumentu laikomu dalyku, žmogus kur kas lengviau gali patenkinti savo poreikius.
Nors ir laikinai, bet jis jau paliktas ramybėje darbe, į jį vėl žvelgiama kaip į pilnavertį komandos narį. Jis gali lengvai nuvykti į didelį prekybos centrą ir nupirkti savo vaikams žieminius batus. Reguliariai testuojami vaikai gali vykti į klasės išvykas ir ramiai dalyvauti ne tik formaliajame, bet ir neformaliajame ugdyme. Taip pat tęsti kontaktinį ugdymą mokykloje, net jei klasėje atsirado sergančių vaikų. Dabar jau paskiepyti vaikus taip pat tapo svarstytinu variantu.
Dešimta nuostata – aš tik bandau visko neprarasti! Žmogus pasiskiepijo trečiąja, ketvirtąja ir n-tąja vakcinos dozėmis tam, kad ir toliau išlaikytų veikiantį „galimybių pasą“. Jis jaučiasi apgautas ir įskaudintas, nes pradžioje tikėjo, kad pakaks dviejų vakcinų, bet dabar, kai paaiškėjo, kad jų reikės dar ir dar, jis nebegali sustoti, kadangi visi iki šiol atlikti žmogaus kūną ir dvasią žalojantys žingsniai būtų nueiti veltui.
Jis jaučiasi tam tikros šantažo formos auka, bet nebegali nieko pakeisti. Jeigu ir pasipriešintų kaukių dėvėjimui darbe ir viešose vietose, vakcinų iš savo kūno išsiimti nebegali. Todėl bando kiek įmanydamas save pateisinti ir į visą neigiamą informaciją apie vakcinų žalą ir prievartos mechanizmą, pavadintą „galimybių pasu“, žiūri pro pirštus.
Raktas į prisitaikymą
Šis žmogus nuostatų kitimo eigoje patyrė daug frustracijos ir nusivylimų. Dažnai jo išsakomi argumentai nepasiekdavo klausytojų ausų, jam teko atremti nemažai spaudimo, kol galiausiai jis atsidūrė, kur atsidūrė. Žmogus, pavargęs nuo kovos, trokšta paprasto ramaus gyvenimo ir bando jį susigrąžinti štai tokiu būdu.
Tačiau, didžiai mūsų visų nuostabai, yra žmonių, kurie įveikė slydimą tam tikrame žingsnyje ir nebečiuožia šia kalva žemyn. Vieni metė savo darbus dar tuomet, kai darbdaviai pareikalavo kassavaitinių testų rezultatų, kiti metė tuomet, kai pasiekė skiepų reikalavimo stadiją. Vieni atsiėmė savo vaikus iš mokymo įstaigų, kai sužinojo apie kaukių reikalavimus vaikams, kiti vis dar nesutinka reguliariai testuoti jų mokyklose. Vieni kovoja su prekybos tinklais teismuose, kiti teismuose kovoja su darbdaviais ar mokymo įstaigomis.
Žmonės pakeitė darbovietes, surado bendraminčių, surado vietas, kur gali pirkti maisto ir buities prekes nedėvėdami kaukių, surado alternatyvias mokyklas savo vaikams, netgi yra žmonių, kurie per šiuos beveik dvejus pandemijos metus dar nedėvėjo kaukės.
Kiekvienas iš mūsų esame skirtingoje padėtyje su skirtingais resursais, skirtingomis žiniomis ir skirtingomis galimybėmis. Bet mes visi galime įžvelgti schemą, pagal kurią klostosi paklusnumo ir kontrolės aparato įdiegimas. Svarbiausia jo taisyklė – sukti sraigtelius iš lėto ir vos pastebimai, kad žmonės turėtų laiko adaptuotis prie kintančios situacijos, priimti papildomus draudimus ir rasti būdą savo kasdienybėje prisitaikyti prie naujų ribojimų.
Bet nepamirškite, kad iš tiesų jums nereikia prie nieko taikytis. Jūs galite ir toliau eiti į darbus be jokių išgalvotų dokumentų, pavadintų „galimybių pasu“. Jūsų vaikai ir toliau turi teisę į ugdymą be jokių kaukių, testų ir vakcinų. Jūs taip pat turite teisę keliauti į bet kurį pasirinktą prekybos centrą ir įsigyti reikiamas prekes. Nes šios jūsų teisės yra ginamos įstatymų ir Konstitucijos, ir nėra jokių kitų draudimus reglamentuojančių įstatymų, kuriais kažkodėl taip trokštama vadovautis. Yra tik gąsdinimai, melas ir menkaverčiai poįstatyminiai aktai, prieštaraujantys įstatymams ir Konstitucijai, dėl to tampantys visiškai niekiniais. Pasiimkite tai, kas yra jūsų – laisvę ir teisę rinktis!
