<h2>Fabrikų sirenos ir bažnyčių varpai reiškė vandens stichijos pavojų</h2>
<p style="text-align: justify;">Kaunas yra miestas, kurio gyvenimas visuomet buvo glaudžiai siejamas su pagrindinėmis šalies upėmis – Nemunu ir Nerimi, kurių santakoje laikinoji sostinė ir yra įsikūrusi. Ilgą laiką, būtent vandens keliu į miestą atvykdavo įvairios gėrybės, vyko prekyba, žmonės keliavo. Vis tik, su vandens teikiamomis privilegijomis, kartu ateina ir vargai: miestą bene kasmet skandino tai menkesni, tai didžiulės žalos pareikalaujantys potvyniai.</p>
<p style="text-align: justify;">Moksliniame žurnale „Kauno istorijos metraščiai" publikuotame straipsnyje „Didieji upių potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais" minima, jog didžiaisiais potvyniais Kaune laikytini tie, kurių metu vanduo pakildavo virš specialaus matuoklio 6 metrų žymens. Taip laikinojoje sostinėje tarpukariu buvo atsitikę net penkissyk: 1926, 1931, 1934, 1936 ir 1940 metais. </p>
<p style="text-align: justify;">Kiekvienas potvynis užklupdavo netikėtai ir nepasirengus, o kartu, būdavo vis didesnis. Siekiant apsisaugoti nuo pavojaus turtui bei sveikatai, imta nuolat stebėti vandens horizontą Lietuvos upėse. Tam tikslui, ties Vytauto bažnyčia Kaune, 1877-aisiais buvo įrengta Nemuno vandens lygio matavimo stotis[1].</p>
<p style="text-align: justify;">1915-ais, prasidėjus I pasauliniam karui, stebėjimai nutraukti, tačiau 1916-ais vokiečiai vėl juos atnaujino. Nuo 1919-ųjų stebėjimus tęsė Kauno vandens kelių rajonas. Stoties matuoklė sumontuota prie granito sienos. Nulio altitudė yra 20,8 metrai virš jūros lygio[2].</p>
<p style="text-align: justify;">Ilgą laiką šie stebėjimai buvo bene vienintelis būdas išmatuoti vandens svyravimus bei pakilimus. Vis tik, net ir pasitelkiant stebėjimo stoties pagalbą, išvengti bei geriau pasiruošti potvyniams retai kada pavykdavo. Be kita ko, kiekvienais metais vandens svyravimai būdavo vis didesni, pareikalaujantys ir aukų.</p>
<p style="text-align: justify;">Eilinį kartą netikėtai užklupus vandens stichijos grėsmei, miesto valdžiai tekdavo nemenka užduotis pasirūpinti gyventojais. Kaip rašoma straipsnyje „Didieji upių potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais", iškilus potvynio grėsmei naktį, gyventojai buvo perspėjami fabrikų sirenomis, šaudant iš patrankų, o evakuacijai, iš anksto būdavo skiriami budintys laiveliai, kurie pastatomi pavojingiausiose vietose, vėliau buvo organizuojami ledų sangrūdų sprogdinimo darbai, rūpinamasi kaip gi gyventojams suteikti laikiną būstą.</p>
<p style="text-align: justify;">Vis gi, kiekvieno potvynio metu, darbai vykdavo pagal skirtingą scenarijų, atsižvelgiant į valdžios sprendimus bei pasiruošimo pavojui lygį. Kai kuriais atvejais, net prognozuojant rimtą pavojų, nebūdavo atkreipiamas pakankamas dėmesys.</p>
<p style="text-align: justify;">Straipsnyje „Didieji upių potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais" rašoma, jog didelis nesusipratimas įvyko 1926-ųjų potvynio metu. Kovo 6-osios dienos laikraščio „<span class="ff3 ws0">Rytas" numeryje, gyventojai buvo raminami, kad </span>„Potvynio pavojus negresia“, tačiau dar tos pačios dienos laikraščio „<span class="ff3 ws0">Lietuva" </span>numeryje buvo spausdinamas ilgas straipsnis pavadinimu „<span class="ff3 ws0">Nepaprastai </span>didelis potvynis Kaune". </p>
<p style="text-align: justify;">Nesusikalbėjimas tiek tarp valdžios, tiek tarp žiniasklaidos priemonių lėmė gana optimistišką situacijos įsivaizdavimą, o to pasekmė – miestą nepasiruošusį užklupo didžiulis potvynis.</p>
<p style="text-align: justify;"><img src="77_CDN_URL/images/laurynas-mereckas-uo2yviokfoe-unsplash-1.jpg" alt="Kaunas" /></p>
<h2>Pirmiausia po vandeniu panirdavo miesto centras</h2>
<p style="text-align: justify;">Didžiulę potvynių grėsmę Kaunui keldavo geografinis upių išsidėstymas ir gamtos įtaka. Kaip rašoma „Didieji upių potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais", Neris, būdama sraunesnė upė, ledus laužydavo anksčiau nei Nemunas. Pajudėję Neries ledai pasiekdavo Nemuną, o jo lėtesnė tėkmė nesugebėdavo išplukdyti ledų, todėl ties posūkiais ir seklumomis susidarydavo sangrūdos – tokiu būdu išsiliejęs upių vanduo apsemdavo nemažą Kauno plotą.</p>
<p style="text-align: justify;">Bene labiausiai nukentėdavo gražiausios miesto vietos – senamiestis. Teigiama, kad po vandeniu pirmiausia atsidurdavo gatvelės už Rotušės aikštės – Muziejaus, Daugirdo, Santakos, Aleksoto. „Kauno istorijos metraščių" straipsnyje teigiama, kad per 1926-ųjų potvynį, ten vietomis Nemuno vanduo siekdavo net iki 2 metrų. Taip pat smarkiai kentėjo ir Jonavos gatvė, Žuvų turgavietė (Lukšio g. galas).</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Vis tik, pavojingiausia gyventi ilgą laiką buvo Marvelėje, netoliese susidarydavusios ledo sankaupos, šios miesto dalies gyventojus vertė gelbėtis pirmuosius, o ir turtinės žalos jie patirdavo bene daugiausiai. „Didieji upių potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais" straipsnyje rašoma, jog didžiausio, 1936-ųjų metų potvynio metu, Marvelė buvo visiškai užlieta. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Tačiau, užliejus vieną miesto dalį, gyvenimas įprastai stodavo visur. Potvyniai trukdė įprastą miesto gyvenimo ritmą, prekybą, kultūrinę veiklą. Ilgus metus gyventojai buvo mokomi stebėti didžiųjų upių jiems rodomus ženklus ir tikėtis geriausio. Situacija iš esmės pasikeitė tik XX a. 6 dešimtmetyje, pastačius Kauno HES. Tik tuomet kiekvieną miestietį bijoti pavasario vertusi upių ir gamtos jėga pagaliau buvo suvaržyta[3].</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;"><img src="77_CDN_URL/images/pexels-misael-silvera-5396081.jpg" alt="Kauno miestas" /></p>
<h2>Pastaraisiais metais tikimasi išvengti 2010-ųjų scenarijaus</h2>
<p style="text-align: justify;">Nors Kauno HES iš esmės pakeitė kauniečių gyvenimą ir suteikė laisvės su nekantrumu, o ne baime laukti pavasario, nemalonių įvykių būta ir šiame amžiuje.</p>
<p style="text-align: justify;">2010-ųjų pavasaris daliai kauniečių atnešė ne džiugias nuotaikas, bet milžinišką galvos skausmą ir nuostolius. Tų metų pavasarį buvo spekuliuojama, jog potvynis bus Nemuno žemupyje, tačiau kovo 21-osios naktį sparčiai kylantis vanduo iš savo namų išvijo dešimtis Kauno ir Kauno rajono gyventojų. </p>
<p style="text-align: justify;">Radikių, Kleboniškio, Salių gyventojai nukentėjo labiausiai, daugelis jų buvo evakuoti akimirksniu, tiesiog vidury nakties. Vanduo tą kartą apsėmė ir kai kurias paties miesto dalis, pavyzdžiui Partizanų gatvę. Pagalbos tuomet prireikė daugybei gyventojų, kurie liko be pastogės, tarnybų darbuotojai turėjo padėti tiek apsemtuose būstuose likusiems žmonių naminiams gyvūnams, tiek gamtoje įstrigusiems laukiniams, o be priežiūros paliktas turtas turėjo būti saugomas policijos pareigūnų[4]. </p>
<p style="text-align: justify;">Dėl šaltos žiemos, storo ledo sluoksnio ir Neryje besiformavusių ledo sangrūdų, buvo baimintasi, jog panašaus lygio potvynis laukia ir 2021-aisiais. Dar 2020-ais prasidėję naujo tilto prie Kleboniškio miško statybos darbai taip pat kėlė nerimą, nes dėl pastatytų kolonų ir kitų atliekamų darbų itin susiaurėjo upės vaga[5]. Stipriai paspaudus šaltukui, Neryje ėmė formuotis ledo lytys, imta galvoti apie blogiausią scenarijų.</p>
<p class="p3" style="text-align: justify;">Atrodo, kad 2010-ųjų potvynio pamoką miesto bei rajono savivaldybės išmoko, todėl šiais metais iškart buvo parengtas bei pristatytas veiksmų planas. Kauno rajono savivaldybė informavo visuomenę, jog nuspręsta kreiptis į aplinkosaugininkus ir išsiaiškinti, ar būtų duotas leidimas sprogdinti ledus ir ar tai nepakenktų gamtai. Rajono vadovai pavedė Priešgaisrinei saugos tarnybai visą parą stebėti upę ir užfiksavus grėsmes, iškart informuoti Administracijos direktorių.</p>
<p class="p3" style="text-align: justify;">Rajono savivaldybės pranešime spaudai teigta, jog Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Remigijus Lipkevičius džiaugėsi, kad Kauno rajono savivaldybė atlieka prevencinį darbą ir kartu su rangovais žada bendradarbiauti bei suteikti visą reikiamą pagalbą Savivaldybei. Taip pat, buvo skelbta, jog bendrovės „Kauno tiltai“ techninis direktorius Vitalijus Popovas žadėjo užtikrinti, jog upės teritorija aplink tiltą bus stebima nuolat. Savivaldybė paruošė ir gyventojų informavimo algoritmą.</p>
<p class="p3" style="text-align: justify;">Vis tik, visų šių veiksmų plano neprireikė – upės vanduo nei Kauno rajono gyvenviečių, nei miesto nepasiekė. Galima pasidžiaugti, jog skaudūs praeities įvykiai išmokė į opią vandens stichijos problemą pažvelgti atsakingai ir galimam pavojui ruoštis iš anksto, taip užtikrinant žmonių bei jų turto saugumą, kartu, efektyvų situacijos valdymą. Belieka tikėtis, jog šių evakuacinių priemonių pritaikyti praktikoje artimiausiu metu neteks, o kauniečiai ir rajono gyventojai Nemuno ir Neries vandeniu galės gėrėtis gamtoje, o ne savo namuose.</p>
