Kaip atsirado žodis „karantinas“: maras ir Šimtametis karas

Žodis „karantinas“ tiesiogine prasme reiškia 40 dienų

Šiandien karantinu vadiname žmonių judėjimo ar kontaktų ribojimą dėl užkrečiamosios ligos pavojaus, tačiau pats žodis atsirado iš labai konkretaus skaičiaus. Itališkas žodis „quaranta“ reiškia keturiasdešimt, o junginys „quaranta giorni“ – keturiasdešimt dienų.

Šio termino ištakos siekia XIV a., kai Europą niokojo Juodoji mirtis. 1347–1351 m. maro pandemija nusinešė milžinišką dalį Europos gyventojų, o didieji prekybos uostai suprato, kad ligos dažnai atkeliauja kartu su laivais, įgulomis ir prekėmis.

Tuo metu dar niekas nežinojo apie bakteriją Yersinia pestis, mikroorganizmus ar blusas kaip maro perdavimo grandinės dalį. Miestai vis dėlto pastebėjo praktinį ryšį: jeigu atvykėliai kurį laiką neįleidžiami į miestą, tikimybė kartu įsileisti epidemiją sumažėja.

Dubrovnikas 1377 m. pradėjo nuo 30 dienų izoliacijos

Vienas svarbiausių karantino istorijos momentų įvyko 1377 m. Ragūzos Respublikoje – dabartiniame Dubrovnike Kroatijoje. Miesto Didžioji taryba nustatė, kad iš maro paveiktų vietovių atvykę žmonės ir laivai negali iš karto patekti į miestą.

Jiems buvo nustatytas 30 dienų laukimo laikotarpis. Ši praktika vadinta „trentino“ – nuo itališko skaičiaus trisdešimt. Atvykėliai turėjo išbūti nuo miesto atskirtoje vietoje ir tik tuomet galėjo būti įleidžiami.

Tai buvo vienas pirmųjų žinomų sistemingų valstybės nustatytų epidemijų kontrolės režimų. Žmonės nebūtinai sirgo – buvo izoliuojami todėl, kad galėjo būti turėję kontaktą su infekcija. Būtent tai ir skiria karantiną nuo ligonių izoliavimo.

Vėliau kituose Viduržemio jūros miestuose 30 dienų laikotarpis buvo pailgintas iki 40 dienų. XIV a. pabaigoje 40 dienų režimas jau buvo taikomas, o iš šio skaičiaus ilgainiui ir susiformavo žodis „quarantena“.

Kodėl pasirinkta būtent 40 dienų, istorikai iki galo nežino

Nėra vieno dokumento, kuriame viduramžių pareigūnai būtų aiškiai paaiškinę, kodėl būtent 40 dienų laikotarpis tapo standartu. Todėl egzistuoja kelios pagrįstos interpretacijos.

Viena jų – praktinė. 30 dienų laikotarpis galėjo pasirodyti per trumpas, todėl ilgesnis laukimas suteikė daugiau laiko pastebėti ligos simptomus ir sumažino riziką į miestą įleisti užsikrėtusius žmones.

Kita versija susijusi su to meto medicinos tradicija. Dar Hipokrato mokykloje egzistavo samprata, kad ūmios ligos paprastai turi pasireikšti per tam tikrą ribotą laiką, o 40 dienų vėliau buvo siejamos su riba, po kurios liga jau nebelaikyta ūmine.

Trečioji priežastis galėjo būti simbolinė. Krikščioniškoje kultūroje skaičius 40 buvo itin reikšmingas: 40 dienų truko Kristaus pasninkas dykumoje, 40 dienų Biblijoje siejamos ir su Tvanu bei kitais apsivalymo ir išbandymo laikotarpiais.

Tiksliai nustatyti, kuris motyvas nulėmė sprendimą, šiandien neįmanoma. Greičiausiai medicininė praktika, patirtis ir religinė simbolika viena kitą papildė.

Karantinas iš uostų persikėlė į salas ir specialias stotis

XV a. Europos miestai pradėjo kurti nuolatines vietas, skirtas žmonėms ir prekėms izoliuoti. Venecija 1423 m. įsteigė vieną pirmųjų specializuotų maro izoliavimo įstaigų saloje.

Tokios vietos vėliau pradėtos vadinti lazaretais. Juose galėjo būti laikomi ligoniai, potencialiai užsikrėtę žmonės, laivų įgulos ir iš pavojingų regionų atgabentos prekės.

Karantinas tapo vienu svarbiausių ankstyvosios visuomenės sveikatos instrumentų. Jo principas išliko beveik nepakitęs iki šiol: žmogus gali atrodyti visiškai sveikas, tačiau jeigu egzistuoja pagrįsta tikimybė, kad jis buvo paveiktas infekcijos, tam tikrą laiką ribojami jo kontaktai.

Tik pats dienų skaičius šiandien nebėra susijęs su žodžio pažodine reikšme. Šiuolaikinio karantino trukmė nustatoma pagal konkrečios ligos inkubacinį periodą, todėl gali būti gerokai trumpesnė arba ilgesnė nei 40 dienų.

Tuo pat metu Europoje jau vyko karas, kurį vėliau pavadino Šimtamečiu

Kai XIV a. miestai kūrė pirmąsias karantino taisykles, Anglija ir Prancūzija jau kelis dešimtmečius kariavo konflikte, kurį šiandien vadiname Šimtamečiu karu.

Jo pradžia tradiciškai laikomi 1337 m., kai Prancūzijos karalius Pilypas VI konfiskavo Anglijos karaliaus Eduardo III valdas Prancūzijoje ir senas feodalinis konfliktas peraugo į atvirą karą.

Ginčas buvo gerokai platesnis nei paprasta teritorinė kova. Anglijos karaliai valdė žemes Prancūzijoje, tačiau už dalį jų formaliai buvo Prancūzijos karaliaus vasalai. Prie šios problemos prisidėjo Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą.

Karas baigtu laikomas 1453 m., kai prancūzai laimėjo Kastijono mūšį ir Anglija neteko beveik visų valdų Prancūzijoje. Anglų rankose liko Kalė, kurį jie išlaikė dar daugiau kaip šimtmetį – iki 1558 m.

Šimtametis karas iš tikrųjų apima 116 metų

Jeigu nuo 1337 m. atimsime 1453 m., gausime 116 metų. Taigi vienas garsiausių istorijos karų savo pavadinime turi matematiškai netikslų skaičių.

Paaiškinimas paprastas: viduramžių žmonės jo „Šimtamečiu karu“ nevadino. Jiems tai nebuvo vienas 116 metų be pertraukos vykęs karas. Tai buvo atskiri karai, kampanijos, paliaubos, taikos laikotarpiai, dinastinės krizės ir vėl atsinaujinantys konfliktai.

Tarp didžiųjų karo etapų būta ilgų laikotarpių, kai didelio masto kovos praktiškai nevyko. Todėl žmogus galėjo gimti, užaugti ir mirti per laikotarpį, kai Anglijos ir Prancūzijos konfliktas formaliai dar priklausė tam pačiam istoriniam laikotarpiui, tačiau aktyvaus karo jo regione beveik nebuvo.

Šiuolaikiniai istorikai paprastai visą laikotarpį traktuoja kaip tarpusavyje susijusių Anglijos ir Prancūzijos konfliktų grandinę.

Pavadinimas „Šimtametis karas“ atsirado tik praėjus beveik 400 metų po karo

Dar įdomiau, kad pats pavadinimas buvo sugalvotas daug vėliau. Viduramžių kronikininkai neturėjo vieno termino visam 1337–1453 m. laikotarpiui.

Istorikė Anne Curry nurodo, kad viena ankstyviausių žinomų prancūziško termino „Guerre de Cent Ans“ vartosenų pasirodė 1823 m. Chrysanthe’o-Ovide’o Desmichels’o veikale „Tableau chronologique de l’histoire du Moyen Âge“.

XIX a. istorikams reikėjo patogaus termino, kuris vienu pavadinimu apimtų ilgą tarpusavyje susijusių Anglijos ir Prancūzijos konfliktų epochą. „Šimtametis karas“ buvo lengvai įsimenamas ir pakankamai tiksliai nusakė mastą, nors matematiškai karas truko 116 metų.

1852 m. Prancūzijoje jau pasirodė knyga, kurios pavadinime buvo vartojamas „La Guerre de Cent Ans“, o XIX a. antroje pusėje terminas įsitvirtino ir anglų istoriografijoje.

Taigi Šimtametis karas yra ne viduramžių konflikto dalyvių sugalvotas vardas, o XIX a. istorikų sukurta kategorija.

Juodoji mirtis susiejo karantino ir Šimtamečio karo istorijas

Abi istorijos susitinka beveik tame pačiame Europos istorijos taške. Šimtametis karas prasidėjo 1337 m., o maždaug po dešimtmečio Europą pasiekė Juodoji mirtis.

1347–1351 m. maro pandemija sunaikino ištisas bendruomenes, sutrikdė ekonomiką, sumažino kariuomenių pajėgumus ir pakeitė darbo jėgos kainą. Ji paveikė ir Angliją, ir Prancūziją, nors karo priežasčių nepanaikino.

Vėlesni maro protrūkiai kartojosi dar šimtmečius. Būtent nuolatinė grėsmė, kad liga kartu su prekybos laivais grįš į miestą, privertė Viduržemio jūros uostus kurti vis sudėtingesnes epidemijų kontrolės sistemas.

Todėl XIV amžius paliko 2 terminus, kurie šiandien skamba lyg tikslūs skaičiai, nors reiškia skirtingus dalykus. „Karantinas“ iš tiesų kilo iš konkretaus 40 dienų laikotarpio, nors šiandien karantinas neprivalo trukti 40 dienų. „Šimtametis karas“ niekada nebuvo tiksliai 100 metų trunkantis karas – šį pavadinimą istorikai sukūrė praėjus keliems šimtmečiams po įvykių.

Sehdev, P. S. (2002). The origin of quarantine. „Clinical Infectious Diseases“, 35(9), 1071–1072.
https://academic.oup.com/cid/article/35/9/1071/331105