Kaip ant adatų: Italijoje juodaodžiai atsiduria gatvėje

Paaugliai stoja į benamių gretas

Italiją jau daugelį metų slegia būsto krizė ir atrodo, jog į problemą, švelniai tariant, yra numota ranka.

Iš tiesų nacionalinėje – ar net tarptautinėje – žiniasklaidoje netrūko straipsnių apie studentų kovą dėl įperkamo būsto^[1]. Dėl šios priežasties jie pradėjo statyti palapines prie universitetų pastatų – būtent taip atrodė dalis augančio protesto judėjimo prieš aukštas nuomos kainas ir nepalankias sąlygas.

Demonstracija, kurią pradėjo Milano politechnikos universiteto inžinerijos studentė Ilaria Lamera, kuriai nepavyko rasti kambario už 600 eurų, vėliau išplito Milane, Romoje, Florencijoje, Bolonijoje, Paduvoje bei Kaljaryje.

Bolonijoje augantis studentų skaičius ir populiarėjanti „Airbnb“ nuoma, kaip žinia, daugeliui atėmė galimybę turėti savo būstą. Tačiau jauni suaugusieji taip pat grumiasi su kita kiek mažiau viešinama tebesitęsiančio rasizmo problema, nukreipta prieš tuos, kurie laikomi atvykėliais.

Frazė „užsieniečiai nepageidaujami“ yra dažnas požiūris, su kuriuo susiduria imigrantai, ieškantys nuomojamo būsto Bolonijoje. Ir šią rasinę diskriminaciją, deja, normalizuoja „siaurasmegeniai“ nekilnojamojo turto agentai.

Tiesa, tai pateikiama taip, tarsi tai būtų tam tikri nuomotojų „tinkamumo“ kriterijai, pasireikšiantys kaip svarbiausi reikalavimai sudarant darbo sutartį ir rekomendacijas; tarsi būtų visiškai priimtina, jog nuomotojai kilometro spinduliu „apeina“ užsieniečius, ir tokiu elgesiu mojuoja prieš pat nosį.

Pavyzdžiui, vietos labdaros organizacijos savanoriui, padedančiam migrantams, nekilnojamojo turto agentai ne kartą sakė: „Ponas, turėjai man pasakyti, kad bendrauji su afrikiečiu, mat juodaodžiams nenuomojame“.

Nagrinėjant ilgalaikį jaunų vyrų iš Vakarų Afrikos, kurie atvyko į Italiją dar būdami vaikai, ieškantys prieglobsčio, likimą, darosi aišku: nors daug biurokratinio rašalo buvo išlieta, kas nutinka jiems sulaukus aštuoniolikos lieka paslaptimi.

Būstas – antra labiausiai paplitusi diskriminacijos sritis

Vietos taryba įkūrė SPAD kovos su diskriminacija pagalbos centrą, skirtą kovoti su rasine diskriminacija, nors tai vis dar tebėra laikoma opia problema^[2].

Taigi, pirmojoje SPAD ataskaitoje dokumentuojami pranešimai apie diskriminaciją, kol būstas tuo tarpu išlieka antra labiausiai paplitusia diskriminacijos sritimi – būtent taip atrodo nuo imigrantų „išvargęs“ sektorius.

Kai kurie atvykėliai iš tiesų pasakoja, kad kelis mėnesius ieško nuomos vietos. Bet užuot įvykdžius šią „misiją“, nekilnojamojo turto agentai it susitarę tvirtina: „savininkas yra pagyvenęs žmogus, ir jis nenori užsieniečių“ arba „jis bijo, nes tu juodaodis“.

Problemos ties tuo, beje, dar nesibaigia, – tokius asmenis neretai „iš oro“ (be jokios pateisinamos priežasties) stabdo policija ir prašo parodyti leidimą gyventi.

Akivaizdu, kad kitataučiai minėtoje vietovėje yra niekas. Be to, nors daugelis migrantų turi leidimą pasilikti, tačiau neturi kur apsistoti. 

Įsivaizduokite situaciją: nepaisant nuolatinio darbo statybų sektoriuje, kvalifikuotas statybininkas beveik keturis mėnesius yra benamis, reikalui ir galimybėms esant kartais apsistojantis pas draugus ar savo furgone. Tokia iš pažiūros prieštaringa situacija, kai migrantai dirba, moka mokesčius ir turi teisę likti, bet negali susirasti būsto, yra plačiai paplitusi. Ir taip dažniausiai nutinka dėl būsto krizės ir rasizmo derinio. 

Rasizmas jau seniai suteršė Italiją

Rasizmas kyla dėl stereotipų apie afrikiečius kaip atsilikusius ir keliančius grėsmę. Tuo tarpu šį požiūrį dar labiau apsunkina nuolatinis juodaodžių, atvykstančių begaline „jūra“, reiškinys^[3]. Šiuo atveju viešajam diskursui apie imigraciją Italijoje būdingas migrantų, kurie laikomi nepilnaverčiais ir keliančiais grėsmę, stigmatizavimas.

Aišku, neįmanoma teigti, jog rasizmas yra susijęs tik su būsto savininkais, kaip individualiu mentalitetu ar išimtimi iš normos. Atvirkščiai, ko gero, derėtų gilintis į tebesitęsiantį kolonijinį rasizmo palikimą, kuris tampa matomas nuomos akte.

Kaip prieš dešimt metų pastebėjo antropologas Bruno Riccio, „kultūriniai“ skirtumai lėmė gyvenamųjų namų segregaciją ir diskriminaciją Italijos būsto rinkoje. Tai akivaizdžiai matyti Italijos žemės ūkio ir maisto produktų nepriklausomybės ministro Francesco Lollobrigidos pareiškime, kuriame minima, jog dėl mažo gimstamumo Italijoje vietiniai neva susiduria su „etniniu pakeitimu“^[4]. Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni, taip pat priklausanti kraštutinių dešiniųjų politinei partijai „Italijos broliai“, anksčiau irgi yra išsakiusi panašių pastabų. 

Remiantis OHCHR (2019 m.) misijos Italijoje ataskaita dėl rasinės diskriminacijos, blogiausi metai, kai vyravo užpuolimai dėl rasistinių priežasčių, buvo 2009 ir 2018 m.; abiem laikotarpiais viešojoje erdvėje vyravo prieš migrantus nukreiptas diskursas. Visgi per kraštutinių dešiniųjų partijos „Lega“ rinkimų kampaniją 2017-2018 m. motyvuotų išpuolių Italijoje padaugėjo netgi tris kartus.

Bolonijos peizažas – įnirtinga elito kova prieš atvykėlius

Koalicinė vyriausybė priėmė naują imigracijos įstatymą, pavadintą Kalabrijos miestelio, šalia kurio šių metų vasario mėn. sudužus laivui žuvo mažiausiai 72 žmonės, vardu. Nepaisant to, jis yra prieštaringai vertinamas ir sulaukia didelės žmogaus teisių organizacijų kritikos, kadangi nerimaujama dėl galimai padidėsiančio nesaugumo bei nelegalios migracijos.

Įstatymas, kuriuo įvedama vis griežtesnė imigracijos praktika yra labai problemiškas: nors jis tiesiogiai nepaveikia atvykėlių, poveikis yra visuotinis ir didinantis besitęsiantį priešiškumą migrantų atžvilgiu, kaip ir ankstesni imigracijos įstatymai, priimti valdant kraštutinių dešiniųjų partijai. Tai, kitaip tariant, yra žalia šviesa vietinių ir migrantų nesutarimų didėjimams.

Iš tiesų Bolonijoje elito mobilumas ryškiai kontrastuoja su kitos rasės atstovais, negalinčiais patekti į miestą, rizikuojantį tapti elito privilegijų ir turistų vartojimo spektakliu. Žinoma, vietos taryba neseniai pradėjo įgyvendinti „Vietos veiksmų planą, kaip sukurti antirasistinį ir tarpkultūrinį miestą“, ir bandė reguliuoti „Airbnb“, tačiau pripažįstama, jog tai gana sudėtingas uždavinys. 

Tam, kad Bolonija taptų miestu, atviru jauniems ir rasizmo paveiktiems migrantams, iš tikrųjų reikia gilesnio pokalbio apie rasizmą Italijoje, ypatingai pasireiškiantį politiniu lygmeniu.