Derlių išsaugoti gali būti labai nepaprasta
Vasara daržininkams ir sodininkams yra darbymečio metas. Atrodytų jau dabar toks laikas, kai būtų galima džiaugtis prasidedančiu derliumi, tačiau ne viskas nuo žmogaus valios priklauso. Žmogus pluša, puoselėja auginamas daržoves, uogas ar vaisius, tačiau daržą ar sodą užpuolę piktadariai kenkėjai gali sunaikinti auginamą derlių. Kaip gi atsiginti nuo kenkėjų, kaip atskirti koks piktadarys įsiveisė darže ar sode ir kokias priemones naudoti siekiant atsikratyti jų ir išsaugoti derlių?
Kenkėjų yra daug ir įvairių rūšių. Vieni iš jų vos akimis įžiūrimi, kiti – didesni, skraidantys ar šliaužiantys, tačiau visi kenkėjai vienaip ar kitaip kelia pavojų daržui ir sodui.
Amarai – vos įžiūrimi, bet labai pavojingi
Amarai yra vieni iš mažiausių ir bene pavojingiausių sodo kenkėjų. Jie mažyčiai ir minta augalų sultimis. Tai ne tik trukdo augalams augti, bet ir visiškai juos sunaikina.
Yra kelios amarų rūšys. Jie skiriasi išvaizda ir mitybos įpročiais. Amarai gal sukelti augalams juodąjį grybelį. Tuomet susisuka augalo lapai, deformuojasi ūgliai ir pumpurai.
Išvengti amarų atsiradimo gali padėti sode gyvenantys paukščiai, todėl patariama pakabinti inkilų, lesyklų paukščiams, mat jie yra geriausi kovotojai su amarais.
Taip pat patariama apipurkšti augalus žaliuoju kalio muilu (400 ml į 10 vandens) arba praskiestu šampūnu gyvūnams nuo blusų (200 ml į 10 l vandens). Amarus gali saugoti skruzdėlės, todėl pirmiausiai reikia iš sodo ar daržo išprašyti šias darbštuoles[1].
Išnaikinti amarus yra nelengva, nes šie kenkėjai yra labai smulkūs ir labai greitai dauginasi.
Jei ant augalų pastebite deformuotus ir pageltusius lapus, arba augalai tampa lipnūs, tai ženklas, kad juos užpuolė amarai. Kovoje su šiais gyviais gali padėti citrusinis purškalas. Jį pasigaminti nesunku, tereikia sutarkuoti citrinos ar apelsino žieves ir užpilti jas puse litro verdančio vandens. Žieveles vandenyje patariama palaikyti per naktį, o ryte jas nukošti per sietelį ar kavos filtrą. Tada citrusinį vandenį reikia supilti į purkštuvą ir apipurkšti juo augalą su amarais. Ypač svarbu gerai apdoroti lapų apačias, mat amarai renkasi būtent ten. Kartoti šią procedūrą patariama kas 4–7 dienas, kol amarai išnyks[2].
Grėsmė vaisiams ir uogoms – straubliukai
Dar viena kenkėjų rūšis yra straubliukai. Jie – didžiulė grėsmė uogoms ir vaisiams ir dažniausiai kenkia obuoliams, kriaušėms, slyvoms, vyšnioms, uogoms ir braškėms.
Iš pradžių straubliukų lervos graužia pumpurus, vėliau, virtę lėliukėmis, graužia lapus. Pumpurai patamsėja, ima byrėti, neužauga.
Gėlės nuo šių kenkėjų irgi nukenčia. Vasaros pradžioje jos patamsėja ir nubyra. Ant vaisių gali susiformuoti net sukietėjimų. Šiuos padarus taip pat naikina paukščiai, todėl su jais draugiją derėtų visuomet palaikyti. Taip pat būtina surinkti ir sunaikinti pakenktas gėles, lapus ir vaisius.
Pavasarį patariama augalus apipurkšti šviežiai gesintų kalkių tirpalu (1,5 kg į 10 l vandens). Taip pat tinka pelynų nuoviras – į litrą vandens reikia suberti kilogramą pelyno, pavirti 15–30 min., tada įberti į nuovirą 50 g ūkinio muilo drožlių ir apipurkšti nuoviru augalus. Taip pat svarbu atsiminti, kad cheminės priemonės kenkia paukščiams, tad geriau jų vengti.
Auslindos – šiurpą keliantys vabalai
Auslindos yra gana šiurpios išvaizdos vabalai, kuriems išnaikinti prireikia kiek didesnių pastangų.
Vakare iš drėgnų laikraščių lapų patariama privynioti ritinėlių ir pridėlioti jų sode. Paryčiais auslindos sulįs į drėgno popieriaus ritinėlius. Tada reikia surinkti ritinius, kol jie dar neišdžiūvo, ir popierių su auslindomis sudeginti. Taip pat galima iškratyti kenkėjus į unitazą arba sugrūsti popieriaus ritinėlius į plastikinį maišą, sandariai jį užrišti ir tik tada išmesti į šiukšlių dėžę.
Karkvabaliai – mieli akiai, bet pavojingi sodui
Karkvabaliai atrodytų mieli vabalai, tačiau jie pavojingi sodui, mat deda kiaušinėlius į žemę, o išsiritusios jų lervos gyvena sklype net apie ketverius metus. Visą tą laiką lervos minta obelų, daržovių, krūmų ir dekoratyvinių augalų šaknimis.
Kai iš lervos susiformuoja vabzdžiai, jie ima graužti lapus, todėl nukenčia obelys, slyvos, vyšnios, šaltalankiai, serbentai, alyvos. Tuomet augalai pradeda vysti, nustoja augti.
Norint atsikratyti šių kenkėjų patariama išvarpyti daržą, nors tai ne pats veiksmingas būdas, nes karkvabalių lervos užsikasa į žemę net dviejų metrų gylyje. Karkvabalius lesa varnėnai, taigi kaip ir minėjome, draugystę su paukščiais palaikyti vis tik verta.
Galima šalia daržo ar sode pasisodinti ir klevą, mat šis medis praturtina žemę azotu, kurio karkvabaliai nemėgsta. Tuo tarpu bioinsekticidai, kurių pagrindas – mikroskopinės nematodų kirmėlės, mintančios karkvabalių lervomis, gali būti pavojingos, nes patys nematodai gali pažeisti augalų šaknų sistemą.
Karkvabalių patelės deda kiaušinėlius į komposto krūvas, todėl tręšiant žemę kompostu, reikia įdėmiai žiūrėti, kad jame nebūtų kenkėjų.
Naikinkite pelėdgalvius drugius
Pelėdgalviai yra naktiniai drugiai, kurie sodui visiškai nežalingi, tačiau pavojingesnės jų lervos, kurios per naktį gali sunaikinti net iki 10 augalų.
Šių drugių lervos graužia lapus, stiebus ir šaknis, minta bet kuo, net grūdinėmis kultūromis ir piktžolėmis. Šiems kenkėjams pasidarbavus lieka nugraužti lapai, nuvytę augalai. Kovoti galima tiesiog išgaudant drugius.
Jie – naktiniai vabzdžiai, todėl jiems gaudyti tinka lipnios juostos ar pastatytos, vandeniu skiestos giros ar melasos, talpos. Su jais kovoti padeda ir natūralūs insekticidai – pelynas, varnalėšos, bulvienojai.
Šliužus atbaido česnakai, čiobrelių, levandų kvapai
Šliužai ir sraigės dažniausiai aptinkami ant serbentų, pomidorų ir braškių. Šie padarai aktyviausi būna tamsiuoju paros metu arba lietingu oru.
Jie minta žole, vaisiais ir netgi augalų šaknimis. Išgraužia skyles, palieka balkšvus sudžiūvusių gleivių pėdsakus ant lapų. Norint kovoti su šiais šliužais patariama pirmiausiai išravėti žolę aplink augalus. Taip pat svarbu, kad sode ar kieme būtų kuo daugiau paukščių, varlių ir ežių, mat jie naikina šliužus.
Šliužams nepatinka česnako, petražolių, krapų, čiobrelių ir levandų kvapas, taigi galima pasodinti ir šių augalų.
Padeda ir pjuvenų, smėlio, kiaušinių lukštų, pelenų, kalkių, druskos barstymas. Taip pat naudinga žemę nupurkšti vario sulfatu arba superfosfatu.
Invazinė šliužų rūšis sparčiai plinta
Šiemet ypač paplito invazinių šliužų – luzitaninių arionų – populiacija. Lietuvos savivaldybės netgi raginamos imtis iniciatyvos juos naikinti, mat šliužai puola ne tik dekoratyvinius augalus, daržoves, uogas, bet ir kelia grėsmę biologinei įvairovei – vietinėms moliuskų, augalų rūšims.
Pavienės žmonių pastangos ir kovos būdai su šiais šliužais, deja, rezultatų neduoda. Iš Ispanijos kilę ir su dekoratyviniais augalais bei jų žeme į Lietuvą atgabenti šliužai sparčiai plinta. Daugiausia jų aptinkama Vilniaus, Kauno ir kitose apskrityse. Gamtininkų teigimu, iš sodų ir sodybų jie jau nukeliavo į parkus ir miestų gėlynus, paplito laukinėje gamtoje ir daro jai didelę žalą, dėl to yra įtraukti į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą.
Šie šliužai dažniausiai aptinkami ten, kur retai šienaujama, apleistose sodybose, o jų kiaušiniai ir jaunikliai žiemoja komposto krūvose.
Savivaldybės raginamos naikinti invazines kenkėjų rūšis
Laukinių augalų ir grybų įstatymas numato, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija nustato ir konkrečius įpareigojimus vandens telkinių ir žemės savininkams, naudotojams bei valdytojams dėl atskirų invazinių rūšių naikinimo priemonių, stabdančių jų plitimą, atsižvelgiant į konkrečios rūšies daromą neigiamą poveikį biologinei įvairovei, žmonių sveikatai, plitimo ypatumus ir naikinimo priemonių veiksmingumą.
Luzitaninių arionų keliama problema aktuali daugelyje Europos šalių. Mokslininkai yra pasiūlę įvairių kovos būdų, tačiau visapusiškai efektyvaus nėra – reikia vertinti atskirus atvejus ir taikyti metodų kompleksą, įvertinant ir galimą neigiamą poveikį aplinkai, ypač naudojant cheminius preparatus.
„Aplinkos ministerija kartu su Invazinių rūšių kontrolės taryba tarsis, kokias invazines rūšis pirmiausia būtina kontroliuoti, naikinti. Kadangi gauname vis daugiau informacijos apie labai intensyviai plintančius luzitaninius šliužus, ir juos siūlysime priskirti prie invazinių rūšių, kurias naikinti turėtų visi“, – teigė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja Kristina Klovaitė.
Savivaldybės, nelaukdamos paraginimų, jau dabar gali imtis naikinti invazines rūšis. Šiam tikslui jos gali panaudoti savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas. Be to, Tarybos sprendimais gali pasitvirtinti ir atskiras tvarkas dėl invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo savo teritorijoje.
Kai kurios savivaldybės jau yra skyrusios finansavimą naikinti invazinius šliužus. Pavyzdžiui, Raseinių rajono savivaldybė įgyvendina luzitaninio ariono populiacijos gausos reguliavimo planą, kuriuo siekiama mažinti šio kenkėjo plitimą. Jį parengė Lietuvos entomologų draugija ir Vilniaus universiteto mokslininkai, įvertinę situaciją savivaldybės teritorijoje[3].
