Užbūrė aitvaruotojų atliekami triukai
Kaunietei Ingai Masaitytei, šiuo metu gyvenančiai Pajūrio Sautendo mieste Jungtinėje Karalystėje, merginų kompanijoje dažniausiai nuobodu – kalbėtis apie makiažo priemones, Swarovski kristalus ir kotletų receptus ji neturi laiko. Merginą žymiai labiau domina „vyriškais“ laikomi užsiėmimai – aitvaravimas, boksas ir jachtos.
Į Jungtinę Karalystę Inga atvyko prieš daugiau nei dešimtį metų ir tuo metu manė, jog trumpam – pirmajame kurse studijavo verslo administravimą Kauno technologijos universitete ir tiesiog norėjo šiek tiek užsidirbti. Apsistojo Londone ir jau per porą dienų susirado padavėjos darbą viename restorane. Netrukus suprato, kad miestas jai labai patinka ir nusprendė pasilikti ilgiau. Mokslų Lietuvoje nemetė, į egzaminus tiesiog nuskrisdavo, tačiau po kurio laiko tai ėmė varginti, taip pat nuolat skraidyti buvo gana brangu, tad mergina nusprendė stoti į Midlsekso universitetą Londone, kur buvo priimta iš karto į antrąjį kursą. Jame pabaigė tarptautinio verslo administravimo bakalaurą, o vėliau – rinkodaros magistrantūrą. Studijuodama visą laiką dirbo. „Nuolat keičiau darbus, ir jei po keleto mėnesių manęs nepaaukštindavo pareigose, tiesiog susirasdavau kitą“, – neslėpė mergina.
Būdama paskutiniajame magistrantūros kurse ji atsitiktinai sužinojo apie aitvaravimą ir netrukus tai tapo didžiausia jos gyvenimo aistra. „Tuo metu rašiau diplominį darbą ir nuo jo beveik „važiavo stogas“ – draugai pakvietė savaitgaliui į pajūrį. Tuomet nežinojau, jog ši iškyla visiškai pakeis mano gyvenimą“, – šypsojosi I. Masaitytė. Nuvykus į paplūdimį vyrukai nusprendė išbandyti aitvaravimą, o merginos liko sausumoje šnekučiuotis ir degintis. Inga prie jų nelabai pritapo, tad nusprendė pafotografuoti aitvaruotojus. Šie, pamatę, jog yra fotografuojami, ėmė šokinėti ant bangų, daryti įvairius triukus, ore verstis per galvą. „Mane tiesiog užbūrė – supratau, kad privalau būti tarp jų“, – kalbėjo pašnekovė.
Mokantis teko patirti ir nuostolių, ir traumų
Grįžusi namo ėmė nedelsiant ieškoti aitvaravimo įrangos bei aprangos. „Tokia jau esu – jei užsidegu ką nors daryti, darau iš karto ir negailėdama energijos“, – prisipažino kaunietė. Kainos ją nemaloniai nustebino – naujas aitvaravimo komplektas kainuoja net kelis tūkstančius svarų sterlingų. Kaip pati sako, finansinė situacija tuo metu nebuvo labai gera, mat reikėjo mokėti už studijas, tad ėmė ieškoti naudotos įrangos bei padėvėtos aprangos, ir komplektą pavyko susirinkti keliskart pigiau. „Kitą savaitgalį su viskuo vėl „prisistačiau“ į paplūdimį. Visas santaupas buvau išleidusi įrangai ir aprangai, susimokėti už kursus jau nebeturėjau kuo, tai tiesiog ėjau prie ten buvusių vaikinų ir prašiau, kad pamokytų“, – sakė ji. Netrukus pajūryje ji ėmė lankytis kone kiekvieną savaitgalį.
„Tiesa, į kursus visgi būtų gerai, jei būčiau ėjusi, nes išmokti pačiai buvo žymiai brangiau. Ir pavojingiau. Pavyzdžiui, kartą pasikeitus vėjui, mane ėmė staigiai nešti tolyn nuo kranto. Nesugebėjau valdyti aitvaro, labai išsigandau, tad tiesiog jį atsegiau ir paleidau skristi, o pati parplaukiau“, – pasakojo ji. Treniruojantis taip pat nepavyko išvengti traumų – buvo lūžę šonkauliai, koja, net keletą kartų stipriai patempti raiščiai.
Tačiau užsispyrimas nugalėjo – mergina ne tik išmoko aitvaruoti, bet ir pradėjo dalyvauti aitvaravimo varžybose, o prieš pora metų pati tapo aitvaravimo instruktore, net svarstė, gal vertėtų atidaryti savo aitvaravimo mokyklą. Tiesa, pamąsčiusi giliau, persigalvojo. „Instruktorių atlyginimas – mažas, o sezonas –trumpas, to daryti man tiesiog neverta, be to kai oras geras, labiau rūpi pačiai skrieti bangomis, o ne mokyti“, – neslėpė ji. Neseniai ji nusprendė nebedalyvauti ir varžybose – žymiai smagiau aitvaruoti savo malonumui. „Pasaulio aitvaravimo čempionai yra paaugliai, pradėję treniruotis vos sulaukę penkerių ar šešerių metų. Aš pradėjau labai vėlai, dabar man 33, siekti sportinių aukštumų yra tiesiog per vėlu“, – sakė ji.
Gyvenimas laivuose jaunimo nedomina
Inga dirba rinkodaros specialiste vienoje didelėje architektūros įmonėje, tačiau tik tris dienas per savaitę. „Daugiau dirbti nenorėčiau, man būtina turėti laiko sau. Be to ne tam taip sunkiai mokiausi, kad dabar dirbčiau už mažą atlyginimą. Nesu darboholikė, nuo mažens galvojau kaip dirbti kuo mažiau, o uždirbti kuo daugiau“, – sakė ji.
Mergina kelis kartus per savaitę aitvaruoja, lanko privačias bokso treniruotes, o dabar didelę laisvalaikio dalį skiria studijuoti laivybą. Per pastaruosius porą metų jai pavyko įgyvendinti dvi dideles svajones – iš Londono persikėlė į Pajūrio Sautendą, kur įsigijo butą su vaizdu į jūrą, kokio ilgai norėjo, o pernai dar ir nusipirko jachtą. Tiesa, butą nusipirkto paėmusi paskolą iš banko, o pinigų jachtai buvo susitaupiusi.
Visgi svajonių bute pagyveno tik kiek daugiau nei metus – įsigijusi jachtą nusprendė kraustytis į ją, nes norėjo būti dar arčiau jūros, o butą išnuomojo. „Atsikračiau – pardaviau ir atidaviau labdarai – daugiau nei du trečdalius savo daiktų, kitaip į savo laivą nebūčiau tilpusi“, – juokėsi mergina. Nors jachta nedidelė (11 metrų ilgio), joje telpa lova, stalas, tualetas, nedidelė virtuvė su visa būtina įranga – virykle, orkaite, šaldytuvu ir t.t. Dušas yra tik jachtos lauke, jis skirtas naudotis vasarą, tad mergina naudojasi dušu prieplaukos, kurioje parkuoja savo jachtą, pastate; jame įrengtos ir gyvenantiems laivuose skirtos skalbimo mašinos.
Iš viso prieplaukoje yra beveik 700 laivų, tačiau didžioji jų dalis yra skirti laisvalaikiui, gyvenamų laivų yra vos kelios dešimtys. Laivų gyventojai artimai bendrauja, pataria ir padeda vieni kitiems įvairiose su laivais susijusiose sferose. „Pavyzdžiui, jei reikia į jachtą ką nors sunkaus įkelti, pagalbos neprireikia ilgai laukti“, – džiaugėsi Inga. Pasak jos, didžioji dalis gyvenančiųjų laivuose – pagyvenę žmonės, anksčiau tai buvo itin populiaru, tačiau dabar daug kas nori patogumų, tad iš jaunesnių taip gyvena tik vienas kitas. Prieplaukoje, kurioje Inga apsistojusi, ji yra bene pati jauniausia. „Nors žiema ir nebuvo labai lengva, gyvenimas laive man patinka, – konstatavo ji. – Mane žavi patirti gamtos jėgą tiek aitvaruojant, tiek buriuojant. O dabar tai galiu daryti bet kada kai tik užsigeidžiu.“
Jachtą mergina įsigijo dar neturėdama teisių ja plaukioti, tačiau šią žiemą lankė kursus ir laikė egzaminus bei įgijo kapitonės licenciją. Jachtą ji nusipirko iš pagyvenusios poros – plaukioti burlaiviu jiems tapo per sunku (jį valdyti reikia gana daug jėgos), tačiau jį pardavę įsigijo nedidelį motorinį laivą. „Meilė jūrai ir laivams yra visam gyvenimui“, – įsitikinusi kaunietė.
Pavargo nuo angliškų žiemų – kelsis į Pietų Europą
Šiuo metu I. Masaitytė jachtoje įrengia papildomus prietaisus: saulės baterijas, navigacijai skirtus įrenginius, didesnes vandens talpas ir planuoja kelionę aplink Jungtinę Karalystę, o vėliau – link Pietų Europos. „Norėčiau gyventi ten, kur šilta, jaučiu, kad mano laikas Jungtinėje Karalystėje eina į pabaigą, – pasakojo ji. – Kurį laiką dar tikrai gyvensiu laive, o ateityje turbūt nusipirksiu butą Ispanijoje ar Portugalijoje“. Šiuo metu jūroje ar vandenyne ji nepasiekusi sausumos galėtų išbūti dvi savaites. Beje, didžiąją dalį darbų jachtoje atlieka pati. „Esu įpratusi rankose laikyti ir plaktuką, ir gręžtuvą. Tėvų verslas buvo pirkti apleistus butus ir juos suremontavus parduoti. Dažnai jiems padėdavau. Savo butą Sautende taip pat įsirengiau pati“, – didžiavosi ji.
Kol kas planuoja likti sename darbe – visas užduotis atlieka kompiuteriu, tad kur gyvens, visiškai nesvarbu. „Apsistoti šiltuose kraštuose norėčiau ir dėl to, kad tuomet mane galėtų žymiai dažniau lankyti mano šeima – tėvai ir brolis – jie kiekvieną sausį ar vasarį mėnesiui vyksta kur nors, kur šilta, taigi galėtų vykti pas mane“, – planais dalinosi mergina. Su šeima ji palaiko itin artimus santykius, su mama pasikalba telefonu kasdien, iki Covid-19 pandemijos paskelbimo ir kas kelis mėnesius atskrisdavo į Lietuvą, tačiau dabar nebuvo jau daugiau nei metus.
Tinkamo vyriškio Inga kol kas nesutiko. „Esu draugavusi su daug, tačiau santykiai nesusiklostė. Daug vyrų ateina su dideliu problemų bagažu – vaikai, buvusios žmonos, finansinės bėdos – aš to visiškai nenoriu“, – atviravo ji ir pridūrė, kad svajoja apie vyrą, kuris būtų nestereotipinis, atkaklus, mėgstantis iššūkius, iš gyvenimo norintis daugiau nei pavalgyti, pamiegoti, nueiti į darbą. „Taip pat turėtų būti nevartojantis alkoholio, nes ir aš nevartoju, bet tarp anglų tokių nėra“, – nusijuokė pašnekovė.
