Pastaruoju metu negaliu atsižavėti vienu mano aplinkoje vykstančiu reiškiniu: atsibunda ne tik gamta ar geltonuojantys rapsų laukai. Atsibunda ir solidžioji pasaulio žiniasklaida... ir pradeda sukti naują filmo „Niekas nenorėjo mirti“ seriją.
The Washington Post redakcijos skiltyje rašoma:
„Pasaulis slenka į naują branduolinių rizikų epochą, kurioje mažytis apsiskaičiavimas ar net atsitiktinumas gali privesti prie katastrofos. Tai, ką nuo 1990-ųjų savo susitarimuose pasiekė branduolinės valstybės, šiuo metu viskas nuėjo į balą“.
Ir čia ne apie klimato kaitą ar „bezdančias“ karves. Čia apie momentinį pasaulio ar jo dalies sunaikinimą...
Toliau cituoju:
„Prieš 30 metų Baltarusija prisijungė prie branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, tačiau šiandien viskas žlugo. Jeigu Rusija pastatys savo taktinį branduolinį ginklą Baltarusijos teritorijoje, tai gali Baltarusiją įtraukti į branduolinį konfliktą, nesvarbu kokioje rolėje: ar kaip startinę branduolinio konflikto aikštelę, ar kaip galimą taikinį atsakomajam smūgiui.
Branduolinis pavojus kyla ir kituose regionuose. Pavyzdžiui, buvo užpulta Belgorodo sritis ir apie tai mes turime mažai informacijos. Tačiau žinome, kad būtent Belgorode yra įrengtos rusų taktinio branduolinio ginklo saugyklos.
Gegužės 22 dieną stambiausioje Europos branduolinėje elektrinėje Zaporožėje buvo prarasti pajėgumai ir Tarptautinės Atominės Energetikos agentūros vadovas perspėjo, kad „elektrinė yra ypatingai pažeidžiama“.
Apie tai rašo leidinio The Washington Post redakcija.
O štai mano kaimynė Zosė sako, kad jokio čia pavojaus nėra. Ir vis pataria man, kad reikia čia ne visokius „vašingtonųpostus“ skaityti, o pasitikėti mūsų ekspertais. Pavyzdžiui, A. Užkalniu, kuris visada viską žino, arba Andriumi Tapinu, kuris visada parodo kelią. Ir dar nereikia nukreipinėti žmonių dėmesio nuo svarbiausio šių dienų pasaulinio įvykio – Lietuvos čekiukų skandalo.
Bet vėl gi – Zosė turi savo nuomonę, o Washington Post – savo. Ir abi nuomonės yra gerbtinos.
