Signatarės V. Jasukaitytės dukra atskleidė, kiek daug jos motina atidavė Lietuvai ir Seimui
Seime antradienį vyksta Nepriklausomybės Akto signatarės, politikės, rašytojos Vidmantės Jasukaitytės 75-ųjų gimimo metinių paminėjimas. Šia proga rudens sesiją sekmadienį atidarę parlamentarai susirinko Seimo salėje, paminėti dar 2018 m. mirusios politikės gyvenimo atvyko ir kiti kolegos signatarai, V. Jasukaitytės dukra bei artimieji.
Signatarės dukrai Vaižgantei Kunigundai Dineikaitei buvo suteiktas žodis, moteris kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą. Pati menininke tapusia V. K. Dineikaitė teigė, kad ji, kaip V. Jasukaitytės dukra, nekentė tiek Seimo, tiek ir Aukščiausiosios Tarybos:
„Aš, kaip vaikas, kaip duktė, nekenčiau šito Seimo, Aukščiausiosios Tarybos, kai ji leisdavo čia dienas, nuo ryto iki vakaro. Naktimis pareidavo ir vienintelis geras dalykas, ką pamenu, tai būdavo „Kurkumas“ saldainiai, kuriuos atnešdavo su pienu. Ačiū Seimui, kad čia būdavo galima nusipirkti „Kurkumo“ saldainių“[1].
Signatarės dukra atskleidė, kodėl pati vaikystėje nekentė mamos darbo.
„Kodėl? Todėl, kad po kiekvienos ryškesnės kalbos, ypač po pasisakymo Gorbačiovui, prie mūsų namų būdavo paliktas karstas, dažnai degdavo kapinių žvakutės, būdavo grasinančių skambučių“, – teigia V. K. Dineikaitė.
Moteris teigia, kad tuomet, ji dar būdama mažametė, jau bijojo dėl savo šeimos, mokyklose patirdavo terorą.
Ji iki šių dienų teigia negalinti suprasti, kaip jos mama, būdama kūrėja, profesionali rašytoja, išbalansavo visa tai ir kartu, pakėlė šeimą, tris vaikus, tuometinę buitį.
„Kadangi aš pati esu kūrėja, suprantu kodėl mama mano išėjus iš Seimo nerašė dešimčia metų, padarė pertrauką. Nes šias darbas buvo taip uzurpavęs jos visą gyvenimą, bet ji tai darė su meile iki pat pabaigos, iki pat mirties. Lietuva, Lietuva, Lietuva. Ji visada būdavo ir galvoje, ir širdyje čia“, – sako signatarės dukra V. K. Dineikaitė, akcentuodama, kad jos mamos visur buvo daug, ji buvo aistringa, kupina meilės žmonėms ir vaikams.
https://www.youtube.com/watch?v=Rkgw6Ku0WU8
Seime atidaryta V. Jasukaitytei pagerbti skirta paroda, joje daug asmeninio archyvo kadrų
Rugsėjo 12 d. Lietuvos Laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) pristatoma ir paroda, skirta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatei ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarei V. Jasukaitytei paminėti[2].
Parodoje pristatomas poetės, prozininkės, signatarės gyvenimo kelias, šeimos ir giminės istorija, profesinė karjera, kūrybinė veikla Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metais, darbas Aukščiausiojoje Taryboje 1990–1992 m., visuomeninė veikla po 1992 m.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos ir dokumentai saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.
Parodoje pirmą kartą eksponuojamos Vidmantės Jasukaitytės šeimos nuotraukos, saugomos jos dukros V. K. Dineikaitės asmeniniame archyve. Nuotraukomis parodai taip pat pasidalijo V. Jasukaitytės sesuo Virginija Savickienė.
V. Jasukaitytė buvo meniškos sielos kūrėja, tapusi politike ir istorine figūra
V. Jasukaitytė gimė 1948 m. gegužės 10 Pumpučiuose, Šiaulių rajone. 1966 m. ji baigė Šiaulių 3-ąją vakarinę vidurinę mokyklą, nuo šešiolikos metų pradėjo dirbti[3]. 1967–1971 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą.
Ji dirbo Pataisos darbų įstaigų valdyboje, „Minties“ leidykloje, LSSR kultūros ministerijoje. Atgimimo metais su kitais bendraminčiais įsteigė „Sietyną“ – kultūros ir teatro studiją.
Vėliau ji tapo LR Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputate, Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signatare.
Į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą V. Jasukaitytė išrinkta Vilkaviškyje. Dabar teigiama, kad Lietuvos parlamente ji nebuvo „lengva“ deputatė, nepriklausė frakcijoms, nebuvo linkusi taikytis prie daugumos, būti „patogi“. Visur drąsiai reiškė savo nuomonę.
Tokia ji išliko ir vėlesniais metais, išsaugodama individualų požiūrį į Lietuvos politikos, kultūros, istorinės atminties temas.
Ji buvo ir Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja, o vėlesniais metais labiau susitelkė ties kūryba. V. Jasukaitytės 1987 m. romanas „Po mūsų nebebus mūsų“ tapo precedento neturinčiu atveju mūsų šalyje. 45 tūkst. egzempliorių tiražas buvo išpirktas mažiau nei per tris mėnesius, knygą buvo galima gauti tik antikvariate mainais į senovinį leidinį[4].
1977 m. ji gavo Zigmo Gėlės literatūrinę premiją už poezijos debiutą. 1988 m. pagal jos scenarijų buvo sukurtas kino filmas „Žolės šaknys“ (rež. G. Lukšas). 1991 m. V. Jasukaitytė pelnė Juozo Paukštelio premiją už romaną „Po mūsų nebebus mūsų“.
2000 metais ji buvo apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o 2002 m. jos apysakų rinkinys „Stebuklinga patvorių žolė“ išverstas į ispanų kalbą ir išleistas Madride. 2003 m. pelnė Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinę premiją už eilėraščių knygą „Subačiaus gatvė. Getas“.
Po sunkios ligos, sulaukusi 70-ies, V. Jasukaitytė mirė 2018 m. vasarą, Klaipėdos ligoninėje. Moteris palaidota Antakalnio kapinėse, Signatarų kalnelyje.
