Branduolinis diskursas pasaulyje vis griežtėja
Skelbiama, kad šiuo metu NATO pradeda kasmetines branduolines pratybas, kuriose dalyvauja 2 000 karių iš aštuonių oro bazių. Pratybų „Steadfast Noon“ metu virš Vakarų Europos vyks mokomieji skrydžiai, kuriuose iš viso dalyvaus 60 orlaivių. Tarp jų yra ir naikintuvų, gebančių gabenti Europoje dislokuotas JAV branduolines bombas, ir tolimojo nuotolio bombonešių, taip pat stebėjimo ir kuro papildymo orlaivių.
NATO pabrėžia, kad „Steadfast Noon“ yra „eiliniai ir reguliariai vykdomi mokymai“, o ne būdas reaguoti į Rusijos invaziją Ukrainoje. Vis tik, pabrėžiama, kad jais yra siekiama aiškiai parodyti Maskvai, kad NATO yra pasirengusi gintis branduoliniais ginklais, jei to prireiktų.
Tačiau Rusija taip pat nesnaudžia bei didina savo branduolinius pajėgumus. JAV tyrėjai net teigia nustatę tikėtiną 9M730 „Burevestnik“ – prezidento Vladimiro Putino reklamuojamos „nenugalimos“ branduolinės sparnuotosios raketos su branduoliniu užtaisu – dislokavimo vietą Rusijoje[1].
V. Putinas yra sakęs, kad šis ginklas, kurį NATO vadina SSC-X-9 „Skyfall“, yra beveik neriboto nuotolio ir gali išvengti JAV priešraketinės gynybos. Be to, dar šį rugsėjį V. Putinas paskelbė apie atnaujintą Rusijos branduolinių ginklų panaudojimo politiką.
Naujosios gairės leidžia duoti branduolinį atsaką į oro antskrydžius Rusijos teritorijoje arba nebranduolinės šalies, kurią remia branduolinės valstybės, atakas[2]. Tai reikšmingas pokytis, ypač atsižvelgiant į tai, kad V. Putinas pralaimėjimą Ukrainoje prilygina egzistencinei grėsmei jo šaliai, kad galėtų pritaikyti „išimtinį atvejį“, kai pagal esamą Rusijos branduolinę doktriną būtų galima panaudoti branduolinius ginklus.
Tačiau kai kalbama apie branduolinius pajėgumus, neverta apsiriboti tik Rusija ar Jungtinėmis Valstijomis. Kitos pasaulio šalys taip pat turi gana platų branduolinį arsenalą, o pastaruoju metu, tiek jis, tiek ir aštri branduolinė retorika tik auga.
Branduolinį ginklą turi bent 9 pasaulio valstybės
Šiuo metu pasaulyje oficialiai yra 9 šalys, turinčios branduolinių ginklų. Tai yra Rusija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Pakistanas, Indija, Izraelis, Šiaurės Korėja[3].
Šios valstybės turi apie 12 100 branduolinių galvučių, o daugiau nei 9500 iš jų yra aktyviose karinėse atsargose. Nors tai gerokai mažiau nei maždaug 70 000 branduolinių galvučių, kurias branduolinės valstybės turėjo Šaltojo karo metais, manoma, kad per ateinantį dešimtmetį dabartiniai branduoliniai arsenalai tik augs. Neraminti gali ir tai, kad branduolinės valstybės šiandien turi tokių branduolinių ginklų, kurių dauguma yra daug kartų galingesni už Hirošimoje numestą branduolinį ginklą.
Remiantis naujausiais duomenimis, Rusija turi daugiausiai patvirtintų branduolinių ginklų: daugiau kaip 5500 branduolinių galvučių. Nuo jos vos kiek atsilieka Jungtinės Valstijos, turinčios 5044 branduolinius ginklus, kurie laikomi JAV ir dar 5 valstybėse: Turkijoje, Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose. Vien tik šioms dviem šalims priklausančios branduolinės galvutės sudaro beveik 90 proc. visų pasaulio branduolinių ginklų.
Tačiau tokių pajėgumų turi ir kitos šalys. Bendras Šiaurės Korėjos ir Izraelio branduolinių galvučių skaičius patvirtintas nėra, tačiau apskaičiuota, kad Šiaurės Korėja turi pakankamai medžiagų, kad sukurtų apie 40-50 atskirų ginklų, o Izraelis tokių medžiagų turi dar daugiau.
Be to, Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Turkijoje ir Italijoje yra JAV branduolinių ginklų. Jungtinės Valstijos tvirtina, kad jos išlaiko šių ginklų operatyvinę kontrolę, tačiau jų dislokavimas šiose šalyse padeda JAV planuoti branduolinį karą. Savo ruožtu dar pernai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka paskelbė, kad jo šalis pradėjo priiminėti Rusijos taktinius branduolinius ginklus.
Bendrai, net 34 pasaulio šalys ir pritaria branduolinių ginklų turėjimui ir naudojimui. Tai yra: Albanija, Armėnija, Australija, Baltarusija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Japonija, Juodkalnija, Kanada, Kroatija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Šiaurės Makedonija, Suomija, Švedija, Turkija, Suomija, Švedija, Vengrija ir Vokietija.
Vėl ėmė dominuoti branduolinė retorika
Po plataus Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. vasario mėnesį, pasaulyje sumažėjo skaidrumas dėl branduolinių pajėgų, o diskusijos dėl branduolinių pajėgų dalijimosi susitarimų tapo vis aktualesnės[4].
Branduolinių ginklų kontrolės ir nusiginklavimo diplomatija ir 2023 m. patyrė daugiau didelių nesėkmių. 2023 m. vasarį Rusija paskelbė sustabdanti savo dalyvavimą 2010 m. sutartyje dėl tolesnio strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo ir ribojimo priemonių. JAV atsakė tuo pačiu.
Rusija taip pat atšaukė Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties (CTBT) ratifikavimą, motyvuodama „disbalansu“ su JAV, kurios neratifikavo sutarties nuo pat jos pasirašymo pradžios 1996 m. Rusija tik patvirtino, kad liks pasirašiusi sutartį ir toliau dalyvaus Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties organizacijos (CTBTO) veikloje.
Įtampos dėl branduolinių ginklų kyla ir Artimuosiuose Rytuose. 2023 m. pasiektas neoficialus Irano ir JAV susitarimas, regis, laikinai sumažino įtampą tarp abiejų šalių, kuri sustiprėjo dėl Irano karinės paramos Rusijos pajėgoms Ukrainoje. Tačiau pernai spalio mėnesį prasidėjęs Izraelio ir „Hamas“ karas pakeitė susitarimą, o Irano remiamų grupuočių surengtos atakos prieš JAV pajėgas nutraukė Irano ir JAV diplomatines pastangas.
Branduolinių ginklų pramonė džiaugiasi pelnu
O branduolinė pramonė dėl to kraunasi sau turtus. 2023 m. Kinija, Prancūzija, Indija, Izraelis, Šiaurės Korėja, Pakistanas, Rusija, Jungtinė Karalystė ir JAV branduolinei ginkluotei išleido 91,4 mlrd. dolerių, t. y. 173 884 dolerius per minutę arba 2 898 dolerius per sekundę[5].
JAV tenkanti visų išlaidų dalis – 51,5 mlrd. dolerių – yra didesnė nei visų kitų branduolinių ginklų turinčių šalių kartu sudėjus. Kinija, kuri išleido 11,8 mlrd. dolerių, yra antra, o Rusija, kuri išleido 8,3 mlrd. dolerių, liko trečioje vietoje. Tiesa, pernai Jungtinės Karalystės branduolinės išlaidos taip pat ženkliai išaugo: net 17 proc., iki 8,1 mlrd. dolerių.
Visame pasaulyje branduolinius ginklus turinčios šalys yra sudariusios sutartis su bendrovėmis dėl branduolinių ginklų gamybos, kurių bendra vertė siekia mažiausiai 387 mlrd. dolerių ir kurios kai kuriais atvejais tęsis iki 2040 m. 2023 m. branduolinių ginklų gamyboje dalyvaujančios bendrovės gavo naujų sutarčių už kiek mažiau nei 7,9 mlrd. Vien tik JAV ir Prancūzijoje šios įmonės lobizmui išleido 118 mln. dolerių.
Toks didelis pelnas skatina branduolinių ginklų gamintojus išleisti milijonus – 2023 m. mažiausiai 6,3 mln. dolerių – siekiant daryti įtaką vyriausybių politikai ir visuomenės požiūriui į branduolinius ginklus, remiant analitinius centrus. 2023 m. mažiausiai 123 mln. dolerių buvo išleista samdant daugiau kaip 540 lobistų ir finansuojant pagrindinius analitinius centrus, kurie daro įtaką diskusijoms apie branduolinę ginkluotę.
Branduolinis ginklas – masinio žmonijos susinaikinimo grėsmė
Branduolinio ginklo panaudojimo istorija prasidėjo 1945 m., kai JAV pirmą ir kol kas vienintelį kartą panaudojo atomines bombas prieš Japoniją Antrajame pasauliniame kare. Pirmoji bomba buvo numesta ant Hirošimos rugpjūčio 6 d., o antroji – ant Nagasakio rugpjūčio 9 d.
Šios bombos sukėlė masinį sunaikinimą ir daug civilių žūčių. Nors ir nulėmė karo pabaigą, tai tuo pačiu sukėlė svarbius etinius klausimus apie tokio ginklo panaudojimą. Juk branduoliniai sprogimai ne tik naikina miestus, bet ir sukelia radiacinę taršą, nuo kurios kenčia milijonai žmonių. Tokie sprogimai gali turėti ilgalaikį poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai bei visai žmonijai, mūsų planetai.
Net ir atsitiktiniai arba neteisingai suprasti kariniai veiksmai gali sukelti branduolinį konfliktą. Ši grėsmė ypač aktuali esant įtampoms tarp branduolinių valstybių. Be to, egzistuoja baimė, kad teroristinės grupuotės gali įsigyti branduolinį ginklą arba medžiagą ir panaudoti juos masinei atakai. Ekspertų teigimu, kuo daugiau šalių turi branduolinius ginklus, tuo sunkiau užtikrinti stabilumą ir kontrolę.
