Sveiki, šiandien keliu straipsnį apie ugnį, čia pirma dalis, kas nematėte įrašo įkeliu nuorodą į komentarus. Horoskopus įkelsiu vakare Ugnis nuo seniausių laikų buvo viena svarbiausių ir kartu pavojingiausių gamtos stichijų. Ji šildė, saugojo namus, leido gaminti maistą, bet tuo pačiu galėjo sunaikinti viską, kas brangu. Dėl šios dvigubos prigimties ugnis žmonių sąmonėje tapo galingu simboliu, aplink kurį susiformavo daugybė prietarų ir tikėjimų, susijusių su gaisru. Daugelyje kultūrų gaisras buvo laikomas ne atsitiktinumu, o dangaus ženklu. Buvo tikima, kad netikėtai kilęs gaisras gali reikšti dievų ar aukštesnių jėgų pyktį, bausmę už moralines klaidas ar netinkamą elgesį. Jei ugnis sunaikindavo tik dalį namų, tai buvo aiškinama kaip įspėjimas – dar ne per vėlu keistis. Taip pat buvo manoma, kad gaisras gali pranašauti didelius gyvenimo pokyčius: ligą, mirtį, persikėlimą ar, net taikos nebuvimą. Dėl to žmonės stengdavosi prisiminti visas smulkmenas – kada kilo ugnis, iš kurios pastato pusės, kokiu metu, kas šeimoje vyko iki gaisro(konfliktas , barniai, gal užėjo žmogus turintis blogą akį ) Ugnis buvo laikoma „gyva“, todėl su ja reikėjo elgtis pagarbiai. Plačiai paplitęs prietaras teigė, kad negalima spjaudyti į ugnį ar į ją mesti šiukšlių – tai galėjo „įžeisti“ ugnį ir pritraukti nelaimę ar gaisrą. Taip pat buvo tikima, kad negalima skolinti žarijų ar ugnies kaimynams po saulėlydžio, nes kartu išneši savo namų laimę ir apsaugą. Jeigu ugnis židinyje spragsėdavo neįprastai garsiai, tai buvo laikoma blogu ženklu – galimu barnio, ligos ar net gaisro pranašu. Senovėje žmonės tikėjo, kad gaisrus gali sukelti piktosios dvasios ar klajojančios sielos. Todėl po gaisro būdavo atliekami įvairūs apeiginiai veiksmai: smilkoma, barstoma druska, meldžiamasi, kad nelaimė nepasikartotų. Buvo tikima, kad namas po gaisro tampa „pažeistas“, todėl jį reikia dvasiškai apvalyti. Iki krikščionybės lietuviai meldėsi namų deivei Gabijai. Nuo gimimo kiekvienas vaikas buvo mokomas gerbti ir pagerbti šią svarbią ir galingą deivę, buvo mokomi taisyklių ir maldų. Iki šių dienų tikrosios maldos neišliko, tik keli ritualai. Pati atsimenu tik vienintelį epizodą, kai Mamutė kurdavo pečių, jei neįsidegdavo ,dūmydavo, tai mesdavo į pečių saują druskos ir sakydavo Še Gabyte druskelės , o man duok ugnelės ir tris kartus persižegnodavo. Kai paaugau ir klausdavau kodėl žegnojatės jei tai Gabija, juokdamasi sakydavo, ai, nepakenks ir kunigas per išpažintį nebars, gi persižegnojau. Gabija visada buvo atsakinga už ugnį saugumą ,apsaugą , šeimos gerovę. Ji buvo garbinama kiekvieną dieną , o ne tik per šventes. Lietuviai žinojo, kad ugnis yra gyva todėl gali supykti, su ja reikia elgtis meiliai, pvz. vakare - užmigdyti. Vakare žarijas užberdavo pelenais, kad „Gabija miegotų“, negalima buvo spjaudyti į ugnį, mindyti žarijų, į ugnį nemesdavo šiukšlių, prieš miegą su ugnimi pasisveikindavo arba atsisveikindavo, aišku dažniausiai tai darydavo šeimininkė kurios pareiga buvo ugnį įkurti. Internete radau kelis kreipinius į Gabiją, bet kiek jie autentiški nežinau. Gabija, Gabijėle, būk rami, šventa ugnie, saugok mūsų namus, nedegink piktai. Šventa ugnele, miegok ramiai, neužkliudyk mūsų trobos, būk mums gera. Ugnie, motinėle, šildyk – nebausk, šviesk – nedegink.
Dalintis
…