Kartais vaikai mums užduoda klausimus, kad primintų suaugusiesiems, kiek daug dalykų mes priimame kaip savaime suprantamus ir ne nesusimąstome. Mano mažoji anūkė – būtent tokia. Pernai ji manęs paklausė: -kodėl gyvename, jei galime negyventi? Lyg ir vaikiškas klausimas, bet kuo ilgiau apie jį galvojau, tuo mažiau jis atrodė vaikiškas. Man iš pat pradžių nepasirodė vaikiškas, pati ta tema dažnai pamąstau, bet galvojau, kaip jai paaiškinti jai suprantama kalba. Diskutavome kelias dienas.... Kalbėjome apie gyvenimą, apie buvimą, apie tai, ką reiškia būti gyvam. Manau ją privertė susimąstyti graikiški žodžiai – gyvenimas kaip gyvybė, gyva būtybė kurie reiškia gyvūną ( zoomeno, zooji čia ne tikslus parašymas , parašiau tik dėl skambėjimo). Todėl jai natūraliai gimė mintis: kodėl mes apskritai esame šiame fiziniame, „gyvūno kūne“? Kokia to prasmė? Pasakiau, kad tai nėra lengvai paaiškinama, galbūt tai – savotiškas išbandymas? O gal net bausmė neaišku už ką😊 man patinka su ja kalbėtis, nes ji, kaip jaunas Žemės gyventojas turi dar nesustabarėjusį protą ir viską mato šviežia akimi. O šiemet mažoji vėl mane paliko be žado. Ji paklausė:-kodėl , kai metai baigiasi, jų skaičių prideda, o ne atima? Juk tie metai jau susinaudojo, jų nebeliko. Aišku, logiškas klausimas. Iš tiesų, jeigu kažką sunaudojome, kodėl skaičius didėja? Jei praėjo dar vieni metai nuo tam tikro atskaitos taško, gal būtų visai logiška sakyti, kad jų liko vienais mažiau? Tada šiandien turėtume sakyti, kad gyvename minus 2026 metais nuo atskaitos taško - Kristaus gimimo. O dabar išeina, kad kiekvienais Naujaisiais lyg kažkas ateina ir sako: – Štai jums dar vieni metai dovanų! O realiai mums gi nieko neduoda tik atima😊 Mažosios mąstymas ir klausimai puikiai parodo, jog net tokie dalykai, kuriuos laikome savaime suprantamais, gali būti matomi visiškai kitaip. Man tokios akimirkos su anūke primena, kad filosofija gimsta ne universitetuose. Ji gimsta virtuvėje, važiuojant automobiliu, vakare prieš miegą ar tiesiog renkant kaparėlius, kai kūnu mažas žmogus nuoširdžiai klausia: „mamute, o kodėl?“ Man atrodo, kad mano mažoji gimė su labai sena siela, todėl, kad jos klausimai dažnai primena tuos, kuriuos žmonija svarsto tūkstančius metų. Ne veltui sakoma, kad Ožiaragiai gimsta seni. O su amžiumi jaunėja😊 Galbūt todėl kartais šypsodamasi pagalvoju – kad jos horoskopas iš tiesų skatina ieškoti atsakymų ten, kur dauguma, net neužduoda klausimų. Bet, tiesą sakant, man svarbiau ne žvaigždės, o svarbiau tai, kad ji nebijo mąstyti ir jai neužtenka atsakymo „taip yra ir tiek“. Ir man neleidžia sustabarėti, senti, ji verčia mane visada iš naujo permąstyti pasaulį. Ir kuo labiau auga, tuo labiau suprantu, jog ne tik vaikai mokosi iš mūsų, o ir mes mokomės iš jų. Ir visada jaučiu tiesiog laimę galėdama stebėti tą vaikišką gebėjimą stebėtis, abejoti ir drąsiai klausti apie dalykus, kurių suaugusieji jau seniai nustojo klausti ir pastebėti. Visiems gražios vasaros su vaikais ir anūkais, būkime laimingi, gyvenkime harmonijoje ir Taikoje
Dalintis
…