KAI MAŽYČIAI PRALAIMĖJIMAI VIRSTA DIDELĖMIS PERGALĖMIS...

Šiandien Lietuvos politikoje taškų dėliojimo diena: vieni švenčia ilgai siektus laimėjimus, kiti – tenkinasi pralaimėjimais. Ir šį post‘ą, kuriame šiek tiek paatvirausiu apie savo gyvenimą, skiriu visiems pralaimėjusiems.

Pirmiausia, pradėsiu nuo visiems gerai žinomos patarlės: „kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos – dar platesnės“. Sakysite – dar vienas lozungas, o nuo tų lozungų jau ir taip galvą spaudžia.

O aš sakysiu: tai visai ne lozungas, tai dėsnis, kuris mokslininkų yra išbandytas ant gyvų žmonių, tame tarpe ir ant manęs.

Papasakosiu tik vieną istoriją, nors panašių turiu daugybę....Istorija apie mergaitę Jolantą.

Taigi kažkada labai seniai, mergaitė Jolanta, labai gerais pažymiais baigusi vidurinę mokyklą, nusprendžia studijuoti Kauno Politechnikos Institute (dabar KTU). Tiksliau už Jolantą nusprendžia visos tuo metu galiojusios taisyklės ir normos: gerų tėvų geri vaikai privalo siekti aukštojo mokslo. Tai buvo oficiali taisyklė. Bet buvo ir neoficialių, pavyzdžiui, tokių, kaip „kuo mažiau dirbti ir kuo daugiau gauti“. Buvo ir tokių patarimų: „ jei turėsi šią specialybę, tai galėsi tik vaikščioti su kailiniais ir nieko nedirbti“.

Taigi mergaitė Jolanta, prisiklausiusi „gero linkinčiųjų“ , nusprendė pasirinkti tą specialybę, kuri aptarnautų „tik vaikščioti su kailiniais ir nieko neveikti“ gyvenimo modelį. Tik „norinčių vaikščioti su kailiniais“ tuo metu buvo daug, todėl norintiems patekti į minėtos specialybės programą, nebuvo labai lengva. Reikėjo išlaikyti du egzaminus ir tik labai gerais pažymiais. Mergaitė Jolanta kartu su savo patarėjų komanda nusprendė, kad jai tikrai nebus sunku. Juk egzaminuose – vien matematika, o mergaitė Jolanta pasižymėjo puikiais matematiniais gebėjimas ir net buvo kelių matematikos olimpiadų prizininkė.

Ir štai vyksta stojamasis matematikos egzaminas. Mergaitė Jolanta per keliolika minučių išsprendžia visus uždavinius ir, iškėlusi nosį, išeina savais reikalais. O ką ten taip ilgai spręsti, kai viskas taip lengva?

O... bet... tačiau..... Gavusi egzamino įvertinimus, mergaitė Jolanta sužino, kad „penketuko“ (pagal penkiabalę sistemą) negavo ir jos gyvenimo perspektyva „ tik vaikščioti su kailiniais ir nieko neveikti“ nuplaukė kažkur žemyn upe kartu su dainoje apdainuota Kauno valtimi.

Mergaitė viename uždavinyje padarė klaidą, kuri buvo pati žiopliausia iš visų žiopliausių galimų. Atrodo, kad tada Jolantai kažkas būtų ant akių uždėjęs voratinklį ir vietoje pliuso ženklo Jolanta pamatė „daugybą“.

Mergaitė Jolanta tuo metu verkė krokodilo ašaromis, o Jolantos giminės bei artimieji dūsavo, tarsi kokia orą leidžianti guminė valtis: „o jergau jergutėliau, tai kaip čia taip išėjo...?“. Žodžiu visi žinojom, kad po penkerių metų mergaitė Jolanta tikrai negalės „tik vaikščioti su kailiniais ir nieko nedirbti“.

Po matematikos egzamino fiasko KPI vadovai Jolantai mielai pasiūlė pasirinkti kitą specialybę, susijusią su dujotiekių statyba. Fakulteto dekanas asmeniškai Jolantą įtikinėjo, kad ši specialybė daug geresnė, nei ta, į kurią veržėsi įstoti Jolanta ir kad jis visiškai nesuprantantis, ko ten apskritai reikia veržtis. Dekanas gi nežinojo, kad mergaitė Jolanta tuo metu, prisigraibiusi sovietinių socialinių normų, ateityje svajojo tik „vaikščioti su kailiniais ir nieko neveikti“.

Dekano pasiūlymui mielai pritarė Jolantos giminės bei artimieji: „na tai aišku, kad studijuok tuos dujotiekius, nes ką gi daugiau gyvenime veiksi“.

Jolanta ir studijavo. Ištisus penkerius metus studijavo, nes ką gi daugiau veikti.... Ilgomis žiemos naktimis Jolanta, pasikabinusi ant braižymo lentos, braižė visokius ventilius ir sklendes – iš šono, iš priekio ir iš viršaus. Ilgomis vasaros dienomis Jolanta, pasiėmusi po pažastimi ilgą lazdą, nivelyru vadinamą, lakstė Kauno gatvėmis ir matavo altitudes – juk kaip gi nutiesi dujotiekį, nežinant žemės paviršiaus nelygumų.

„Velniams man viso šito reikia“, - dažnokai pagalvodavo Jolanta, bet iš kitos pusės žiūrint, ką gi daugiau gyvenime veiksi.

Ir štai mergaitė Jolanta po penkerių metų pažinties su dujotiekio statyba, tapo kvalifikuota inžiniere.

Sovietinė studentų įdarbinimo sistema Jolantą čia pat nubloškė tiesiai į dujotiekio statybos trasą. Ten, kur purvas, šaltis, guminiai batai, besikeikiantys darbininkai ir visiškas svajonės „tik vaikščioti su kailiniais ir nieko neveikti“ žlugimas.

Bet, kaip sakoma, auksas ir purve žiba. Šiuo atveju visu galingumu ir sužibėjo dėsnis: „kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos, dar platesnės“.

Jolanta toje dujotiekio statybos trasoje sutinka savo būsimą vyrą Viktorą ir čia pat prasideda įspūdinga jos kelionė per gyvenimą. Kelionė su daugybe įvairiausių patirčių....

Dabar žvelgiu į tas patirtis, tarsi į žaidimo puzzle kaladėles, ir galvoju: jei tas kaladėles surinkčiau į vieną gražų paveikslą, tai ką pirmiausia pamatyčiau? Tikriausiai – stiprią ir atsakingą už savo gyvenimą moterį, kaifuojančią nuo savo pačios vidinio augimo. Ir tikrai nepamatyčiau tos infantilios mergaitės Jolantos, kuri, pavergta sovietinių mąstymo modelių, savo laimę įsivaizdavo, kaip galimybę vaikščioti su kailiniais ir nieko neveikti.

Dabar su siaubu pagalvoju: o kas būtų, jeigu kažkada labai seniai, nebūčiau patyrusi to skaudaus pralaimėjimo matematikos egzamine? Kas būtų, jei būčiau nepapuolusi į tą murziną dujotiekio statybos trasą ir ten nebūčiau sutikusi savo žmogaus, šalia kurio galėjau atskleisti visą man Dievo duotą potencialą?

Ir aš tikrai dabar žinau, kad viskas, ką mes dažnai vadiname pralaimėjimais, dažnai būna patys didžiausi laimėjimai. Bet jūs žinokite taip, kaip jums atrodo teisingiau.