Pvz., įtakingas žmogus aktyviai priešinasi "pandemijos valdymo" realijoms ir augančiai diktatūrai, situaciją ir valdžios ketinimus piešia niūriausiomis spalvomis, taip tampa įtakingesniu nei bet kada anksčiau, o tada, kai besitelkiančių aplink piliečių tarpe atsiranda siekis organizuotis į politinę jėgą, kuri įsipareigotų užkardyti šią visus pergąsdinusią nepakenčiamą politinę liniją, ne tik nepalaiko (jo teisė), bet ima dar aktyviau visais kanalais nuteikinėti savus simpatikus prieš ją. Esą, nereikia, nedarykim, nebalsuokim, taip nieko nebus. Ne šiaip iš tikėjimo ir vilties stokos, o karštai, entuziastingai, nuolat. Lyg mėginimai legaliai rinkimais pakeisti dabartinę valdžią būtų blogiau nei pati valdžia ir visa, ką ji daro.

Kodėl jis taip? Kurių galų?

O ką, jei iš pat pradžių būta planelio? Pirmiausia gausiai šnekėti "prieš valdžią" tyčia, idant taptum mėgstamu ir gerbiamu visų, kam ji nepatinka. Taip juos sutelkti, atskirti nuo valdžios simpatikų, išgryninti, radikalizuoti. O tada panaudoti visą savo socialinį kapitalą tam, kad įtikintum nebalsuoti. T.y. sėkmingai pašalintum iš rinkimų visus, kas esamos valdžios neberinktų. Ir ši ne tik būtų perrinkta, bet dar ir triuškinamai: nebesvarbu, kad atėjo vos 20 ar 10 proc. rinkėjų - tarp atėjusiųjų beveik visi vienbalsiai užingridai, o likusieji, neatėję, tada matytųsi nebe kaip disentas, o kaip paprasti abejingieji ar tiesiog patingėjusieji, manantys taip pat, kaip atėjusieji.

Kitų variantų paaiškinti šiam elgesiui tiesiog nėra.