Holokaustą išgyvenusių palikuonys: Aušvico tatuiruotės mena kraupią praeitį

Ištatuiruotos skaičių kombinacijos mena kraupią praeitį

Daugelis žmonių neprisimena momento, kai pirmą kartą sužinojo apie ant senelių rankų ištatuiruotą paslaptingų skaičių kombinaciją – apima jausmas, jog ji visuomet ten buvo. Kita vertus, tuos, kuriuos pasiekė kūną stingdanti istorija, jautėsi taip, tarsi patys būtų patyrę Holokaustą – tik kitame gyvenimo etape: kasnakt nakties ilgumoje regėjo baisius sapnus ir „pažindinosi“ su iki lemtingo įvykio neapčiuopta psichologinių sutrikimų forma, pagardinta draudimu kalbėti apie praeitį. Nors kraupias patirtis išgyvenusių asmenų istorija verta knygos viršelio, pastarieji neretai užsisklendžia dėl nenusakomo atstumo, skiriančio aplinkinių jausmus ir jų išgyvenimus.

Tačiau iš tiesų šis palikimas niekada nebuvo toli nuo mūsų paviršiaus.

Patogiai gyvenantys pasauliečiai nežino maisto trūkumo jausmo ir greičiausiai netgi nėra regėję lėkštės be trupinių. Holokausto poveikis iš kartos į kartą yra gilus it Ramusis vandenynas – be išlygų. Vis dėlto, tai, kaip prisimename praeitį bei jos palikimą, kiekvienu atveju itin skiriasi. Šįsyk visa tai ženklina tatuiruotės, atkartojančios Aušvico mirties stovyklos košmarus^[1].

Skelbiama, jog Aušvicas nacių okupuotoje Lenkijoje buvo vienintelė stovykla, kurioje kaliniams, kurie nebuvo atrinkti mirti iš karto, ant dilbio buvo tatuiruojami numeriai^[2]. Skaičius, užėmęs vardo ir pavardės vietą, savo ruožtu tapo vizualiniu nacių nusikaltimų simboliu.

Dalis pasaulio vis dar vengia kalbėti apie masines žudynes

Tatuiruotė ne tik suteikia galimybę tęsti tai, ką nuveikė mūsų seneliai. Jos dėka taipogi galima perduoti žinią, jog praeitis yra tai, kas baksnoja į nugaras kiekvienai kartai.

Tiesa ta, jog visi, kurie buvo išgyvenę Holokaustą, buvo sužymėti numeriais. Nors dalis pasaulio vis dar vengia kalbėti apie senolių kančias, įprasta žvelgti į numerius ant jų kūnų, tarpininkaujančius istorijai iš pavienių surambėjusiais randais austų motyvų. Holokausto aukos prasitaria, kad numeris ant jų kūno leido jiems apmąstyti, ką reiškia gyventi „kaip sunumeruotam žmogui“, suvokiant, jog netrukus neliks ir jų pačių. Kitaip tariant, žymėjimas nejučia tapo priemone, padedančia išsaugoti atmintį. 

Kadangi nacių koncentracijos stovyklas išgyvenusių žmonių skaičius mažėja Holokaustui nykstant iš gyvosios atminties, Aušvico tatuiruotės atkartojimas iš tiesų tampa tvariu gestu, pristatančiu tiek šeimos istoriją, tiek bendrą ateitį^[3].

Priverstinai ištatuiruota daugiau kaip 400 000 kalinių

Serijinių numerių tatuiruotės su simboliais, figūromis ar raidėmis Aušvico koncentracijos stovyklų komplekso kaliniams pirmą kartą pradėtos daryti 1941 m. spalio mėn. Ten buvo ištatuiruota daugiau kaip 400 000 žmonių. Išimtis sudarė etniniai vokiečiai, austrai, policijos kaliniai ir lenkų kaliniai, deportuoti iš Varšuvos per 1944 m. sukilimą, taip pat žydų tautybės kaliniai, trumpai laikomi laukiant, kol bus perkelti į kitas stovyklas.

Iki tatuiruočių ant kalinių uniformų buvo prisiūti identifikaciniai numeriai. Menama, kad sovietų karo belaisviai buvo pirmoji grupė, kuriai tatuiruotės buvo daromos po to, kai pradėjo mirti daugiau kalinių, kol kiti kaliniai pasiimdavo sunumeruotus mirusiųjų drabužius. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko buvo neįmanoma vesti tikslios apskaitos.

Iki 1942 m. pavasario buvo tatuiruojami visi atvykstantys žydų kaliniai, atrinkti priverstiniams darbams, o ne tiesioginei mirčiai. Be to, žydų tautybės kaliniams po numeriu buvo ištatuiruotas trikampis, o prie romų kalinių numerio buvo prirašyta Z – pirmoji (paniekinančio) vokiško žodžio Zigeuner, kuriuo tuo metu buvo vadinamos šios bendruomenės, raidė. Nežmoniška nacių praktika liudija, kad į žmones buvo žvelgiama kaip į vergus bei skersti siunčiamus galvijus, pasidabinusius skaičių kombinacijomis vietoj tikrųjų vardų.

Tatuiruotės skirtos šešiems milijonams nužudytų žydų

Daugelis tremtinių vis dar mena krematoriumo dūmus ir klausiančiuosius: „Kurgi dingo šalia miegojusieji?“

Iš pirmų lūpų pasakojama, kaip prieš atliekant siaubingiausius eksperimentus aukoms buvo duodama šokolado. Kadangi vieni įdomiausių tyrimo objektų buvo dvyniai, eksperimentai atrodė taip: buvo susiuvamos dvynių venos, į sėklides ir stuburus suleidžiama cheminių medžiagų, o į kaukolę įsmeigtos didelės adatos. Nors po bandymų buvo įteikiamos „dovanos“, gelbėjusios pastaruosius fiziškai, psichologinė žala buvo neišmatuojama. Kita vertus, tas paralyžiuojantis siaubas taip niekada ir nepaleido – skausmas veja iki šių dienų.

Nors kelionė į Aušvicą viską pakeitė, o sprendimas išsipasakoti pašalino dramblį iš kambario, deja, tai nepadarė kalinių gerbiamais: po Antrojo pasaulinio karo išgyvenusieji vis tiek buvo stigmatizuojami, o viešuose minėjimuose vaizduojami kaip silpni. Todėl dalis nukentėjusiųjų tatuiruotes ilgą laiką slėpė po ilgomis rankovėmis. 

Tik po kurio laiko aplinkiniai pradėjo kaupti išgyvenusiųjų liudijimus, nuotraukas ir dokumentus, šiems veiksmams galiausiai įžiebiant ryškią šviesą aklavietėje ir virstant palikimo bei pasididžiavimo laidininku. Vis dėlto, nepaisant su Holokaustu susijusio meno ir kultūros sklaidos, nepaisant knygų, kuriose išdėstyti faktai, daugelis žmonių nežino, kad buvo nužudyti šeši milijonai žydų tautybės žmonių^[4].

Visgi aišku viena: tatuiruotė su Aušvico numeriu – tai atminimo praktika, kalbanti apie būtinybę niekada nepamiršti; tai išorinis randas, įkūnijantis vidinį. Kai nebeliks išgyvenusiųjų, galinčių pasidalyti savo istorijomis, palikuonys, ant savo gyvų kūnų nešiojantys kadaise prievarta ištatuiruotus jų giminaičių numerius, bus priminimas, kur gali nuvesti rasizmas ir neapykanta.