Hierarchijos suvokimas ir žinduolių pareigų pasiskirstymas – pastangų reikalaujantis procesas
Įvairių rūšių gyvūnai, kaip ir mes, žmonės, yra daugiau mažiau susiskirstę kastomis, kasdienėmis pareigomis ir tam tikromis privilegijomis bendruomenėje. Aišku, toks veiksnys, kaip hierarchijų susiskaldymas, gali kenkti bendruomenei, padarydamas nemažai jos daliai meškos paslaugą: viršuje esantys gyvūnai ar tam tikros jų rūšys dažnai iš anksto planuoja galimų išteklių pasiskirstymą, dėl kurio neretai žemesnio rango individai lieka it musę kandę.
Įdomu ir tai, kad tarp vienų iš artimiausių mūsų giminaičių šimpanzių, žemesnio rango žinduoliai dažniausiai vengia įsitraukti į aukštesnio rango gretas ir atlikti išgyvenimui reikalingas užduotis dėl tos priežasties, jog jos nenori galiausiai dalintis „atlygio“ su kitomis[1].
Dominavimo hierarchijos geriausiai žinomos tarp žinduolių, tokių kaip, pavyzdžiui, babuinai ir vilkai; taip pat tarp paukščių ir ypač viščiukų. Būtent pastarieji, rodosi, tarpusavyje komunikuoja garsais, iš kurių kiekvienas nurodo, kurio čia teisės, o kieno pareigos. Daugeliu atvejų dominavimo sistema yra gana stabili kiekvieną dieną, todėl tiesioginis konfliktas yra mažai tikėtinas, nors, aišku, būna visko. Mat dauguma gyvūnų yra linkę pasitraukti į šoną tuomet, kai gresia susidūrimas su aukštesnio rango atstovu.
Aišku, pakitimų pasitaiko tada, kai žinduolio patelė susiporuoja su aukštesnio rango patinu ir tada jie abu jų ryšio metu užima aukštą rangą. Tuo tarpu dėl ligos, įvykusios traumos ar tiesiog senatvės susilpnėjęs individas tampa nuolankesnis ir paprastai „pajuda“ kasta žemyn.
Iš esmės socialinė dinamika rodo, kad gyvūnams, kurie yra nelaisvėje, dominavimo nuoseklumas daro didelę įtaką visos jų komandos rezultatams. Tuo tarpu hierarchija apskritai yra prieiga prie išteklių, kurią galima laimėti konkuruojant.
Visgi atrodo, kad tas pats hierarchijos poveikis galioja ir mums, žmonėms, ir tai rodo tęstinumą bei savotišką sąlytį, kuris vyksta tarp žmonių ir primatų. Na, o suvokimas, jog įdedant daugiau pastangų galimas organizuotesnis bendradarbiavimas, palengvinantis įvairių kliūčių įveikimą bei tikslų pasiekimą, tampa svarbiu argumentu veikti išvien. Būtent todėl hierarchijos stabilumas gali turėti įtakos bendruomenės klestėjimui na, arba absoliučiam jos žlugimui.
Dominavimas ir teritorijų pasiskirstymas – individo nuožmumą atspindintys veiksniai
Nors daug kas priklauso nuo konkrečios gyvūnų rūšies, vis tik, pavyzdžiui, vabzdžių bendruomenėje dažnu atveju dar pilnai nesubrendę individai aprūpina kitus maistu, na, o tie, kurie turi didelius kūnus bei galvas įprastai užsiima gynyba. Tuo tarpu turintys ilgesnes ar stambesnes kūno dalis gali pasiekti sunkiai prieinamas vietas ar nešti sunkesnes sėklas, kurių kiti negali. Kitaip sakant, kiekvienas dirba tai, ką išmano geriausiai.
Gyvūnų tarpusavio „reitingavimas“, kai visi aukščiau esantys gyvūnai dominuoja žemiau esančių, yra paklusnumo įrodymas, kone šūksmingai rėkiantis, jog „jūs, ten, žemai iš esmės neturite jokių teisių“. Tuo tarpu vabzdžiai, tokie kaip bitės, termitai bei vapsvos yra pagrindinės rūšys, nuo kurių prasidėjo iki šiol išlikusi kastų sistema.
Ne naujiena ir tai, jog tipiškos vabzdžių visuomenės kastos yra skirstomos į karalienes, kurios yra atsakingos už reprodukciją; darbininkus, kurie įprastai prižiūri karalienių kiaušinėlius ir lervas; vabzdžius – karius, ginančius koloniją. Aišku, būna ir tokių atvejų, kai jie pasikeisdami pozicijomis pradeda daryti darbus, kurie iki to laiko lyg ir priklausė kažkam kitam.
Visgi didžiosios dalies vabzdžių rūšių klasifikavimą į skirtingas kastas lemia mityba būnant dar lervomis, hormonai ir tam tikri aplinkos veiksniai, kurie paveikia patį vystymąsi, ilgainiui įtakojantį individo nuožmumą ir kitus polinkius. Visai kaip ir kitų rūšių gyvūnams.
Tuo tarpu polinkis užimti teritorijas priklauso ne tik nuo rūšies, bet ir teritorijos pobūdžio: dažnu atveju gyvūnai pirmenybę teikia toms vietoms, kuriose turimus išteklius galima lengviau apginti. Svarbu akcentu veikti tampa ir tai, jog apginta vieta gyvūnams suteikia savotišką nugalėtojo jausmą.
Visgi ribų gynyba gali pasirodyti ne tokia patraukli, kuomet konkurencija tarp gyvūnų kone padvigubėja, ir tai nutinka tada, kai išteklių kokybė yra perdėm gera[2]. Jei visgi išteklių kokybė priklauso nuo sezono ir naudos jau neduoda, tada jie prie to prisitaiko ir teritorija yra tiesiog apleidžiama. Pavyzdžiui, spygliuotieji driežai teritorijas užima tuomet, kai dauguma patelių yra imlios poravimuisi. Aišku, būna ir tokių gyvūnų, kurie teritoriškumo aspekto visai nepaiso ir tiesiog gyvena labiau dominuojančių patinų teritorijų pakraščiuose.
Iš esmės teritorijos užėmimas yra viena iš priežasčių, dėl kurios gyvūnai varžosi. Kita varžymosi priežastimi neretai tampa individo polinkis į socialinį dominavimą. Ne paslaptis ir tai, jog aktyviai dominuojantys gyvūnai dažnai atrodo agresyvesni ir sėkmingesni lyginant su kitais bendruomenės nariais.
Svarbu paminėti, jog dominavimas gali būti juntamas per tiesioginę ar netiesioginę agresiją bei jos demonstravimą, kai, pavyzdžiui, dominuojantis individas yra stambesnis (didesnis) ar vyresnis, o pavaldinys tuo tarpu jam nuolaidžiauja.
Kaip ir daugeliui kitų socialinio elgesio aspektų, taip ir dominavimui būdingos tam tikros priežastys, kodėl jis sprendžiamas demonstruojant galią, bet ne fiziškai kovojant. Nors įprastai galios konkurse dalyvauja nariai, kurie turi apytikriai vienodas galimybes laimėti, vis tik didžioji dauguma kovų yra skirtos individams, kuriems dominavimo statusas yra artimiausias. Mat kuomet gyvūnas yra akivaizdžiai pranašesnis, tikėtina, kad mažesnis individas galiausiai gautų vienokią ar kitokią traumą. Taigi manoma, kad aiškiai nustatytos dominavimo hierarchijos yra naudingos tiek dominuojantiems, tiek pavaldiniams, nes sumažėja energetiškai brangių ir pavojingų kovų dažnis.
Socialinė sąveika ir reprodukcija – privalumas bendruomenėje
Pavaldinys arba, kitaip sakant, ne dominuojantis gyvūnas, kultūroje turi itin ribotą pasirinkimų skaičių, kuris apima pasilikimą savo socialinėje grupėje, prisijungimą prie kitos grupės, turinčios didesnes galimybes arba tapimą vienišiumi. Pastarieji individai neretu atveju praranda naudą būnant grupėje, o pasirinkę emigruoti susiduria su sunkumais, į kuriuos įeina naujos grupės ieškojimas bei apsunkintas adaptavimasis.
Jei vis tik jį priimanti naujoji grupė siūlo didesnes galimybes aukšto statuso įgijimui, tuomet ši individo emigracija tampa jam labai palanki. Visgi nereikėtų pamiršti, jog jaunų gyvūnų ateities galimybės gali būti ganėtinai didelės, nes įgūdžiai, gauti būnant žemesnėje kastoje, gali pasitarnauti bandant užimti aukštesnę poziciją ateityje[3].
Kalbant apie gyvūnų grupės pasiskirstymo pobūdį, specializuotas veisimosi ar žiemojimo vietų išskirstymas gali suteikti pranašumų, kai ateina laikas įsikurti. Dar vienas privalumas bendruomenėje yra socialinė tarpusavio sąveika, kuri susijusi su būrio sklaida ir gaujų sudarymo nauda, kuri iš dalies panaši į gyvenimo kartu teikiamus privalumus. Mat judėjimas grupėmis gali suteikti papildomų pranašumų, tokių kaip energijos taupymas, ir geras to pavyzdys yra žąsys, skrendančios „V“ formos lanku. Visgi migracija iš esmės yra energetiškai „brangi“ ir kelia pavojų, kuris gali grėsti nepažįstamoje aplinkoje.
Tuo tarpu bent minimalus tam tikros gyvūnų grupės padidėjimas daro neabejotinai teigiamą poveikį reprodukcijai. Nors neretai, pavyzdžiui, paukščių jaunikliai dėl mamos patelės aplaidumo žūva, visgi didelę įtaką jų auginimo klausimais daro greta esantys individai – pagalbininkai, padidindami jų šansus apskritai išgyventi.
Tokiu atveju nauda apjungia ne tik jauniklius, bet ir jų augintojus. Mat gavę progą dirbti bei gyventi grupėje jie smarkiai padidina savo fizinį pajėgumą, kuris, tikėtina, jog ateityje taps postūmiu veržtis į dominuojančiųjų gretas.
Komandoje kiekvienas gyvūnas gali būti vertinamas kaip socialinės sąveikos tinklo, kurio stiprumas, tipas ir dinamika skiriasi, dalis. Tuo tarpu bendradarbiavimas gali labai paveikti individų populiacijų bei evoliuciją, kartu prisidėdamas prie funkcionuojančio jų elgesio bei geresnio darbo organizavimo.
