<h2>Geopolitinė krizė veda prie naujos pasaulio tvarkos</h2>
<p>Karas Ukrainoje tapo viena didžiausių geopolitinių krizių Europoje per pastaruosius dešimtmečius. Pirmosiomis karo dienomis demonstruota Europos ir Vakarų lyderių vienybė galėjo pozityviai nustebinti, tačiau laikui bėgant ir neramumams tęsiantis, Vakarų valstybės susiduria su didėjančia krize ir būtinybe pažvelgti tiesai į akis.</p>
<p>Nors Vakarų lyderiai tikėjosi, kad Rusija bus greitai sugniuždyta ekonominių sankcijų, tokio scenarijaus neišvydome ir, tikėtina, kad neišvysime. Vakarams nusisukus nuo Rusijos, šalis agresorė greitai atrado naujų partnerių. Energetikos sektoriuje užmegzti tvirtesni ryšiai su Indija, tuo tarpu su Kinija dar labiau sustiprinti diplomatiniai saitai.</p>
<p>Rusija tvirtina savo pozicijas ir Artimuosiuose Rytuose.</p>
<blockquote>
<p>Neseniai Teherane vykęs Turkijos, Rusijos ir Irano lyderių susitikimas parodė kintantį pasaulio galių žemėlapį.</p>
</blockquote>
<p>Akivaizdu, kad tarptautinei jėgų pusiausvyrai kintant, Vakarai Rusijos, kaip svarbios tarptautinės žaidėjos vaidmenį, specialiai menkina.</p>
<p>Vis dėlto, istoriniai išgyvenimai rodo, kad tokia praktika nieko gero neduoda. Vakarų kultūroje įsigalėjęs nenugalimumo naratyvas ir vakarietiška arogancija kiša koją ne kam kitam, bet pačiai JAV ir Europai. Vakarų valdomas ir tarsi globaliai atstovaujamas dabartinis pasaulis šiandien atrodo kaip savaime suprantama realybė. Tačiau, dabartiniai galių junginiai rodo, kad netolimoje ateityje galime gyventi pasaulyje, kuriame galimai lyderiaus Kinija, Šiaurės Korėja, Iranas ir, žinoma, ta pati Rusija.</p>
<h2>JAV laikas eina į pabaigą?</h2>
<p>Karas Ukrainoje Vakarus, regis, užklupo netikėtai, nors Rytų Europos valstybės jau nuo 2014 m. Krymo aneksijos kalbėjo apie teroristinius Rusijos kėslus. Tačiau toks Rusijos nuvertinimas Vakaruose galėjo būti ne tik neapdairumas ar naivumas, bet ir sąmoningas dėsningumas, kuriuo siekta sukurti silpnos ir pakrikusios Rusijos įvaizdį.</p>
<p>Karui Ukrainoje prasidėjus, pasaulis tarsi pasidalijo į Vakarus ir jų partnerius bei tuos, kurie palaiko Rusiją ir jos veiksmus.</p>
<p>Dalis neutralių valstybių abiejų priešpriešinių pusių gali būti įvardijamos kaip taikiniai, kurių nuomonę dar galima pakeisti. </p>
<blockquote>
<p>Tačiau Vakarai į situaciją vis dar žvelgia per rožinius akinius. Rusija, Kinija, Šiaurės Korėja bei kitos šalys, kurios nepritaria ligi šiol egzistavusiam galios balansui, atvirai mato Vakarų silpnybę ir beveik pašiepia vis dar gyvą vakarietišką aroganciją.</p>
</blockquote>
<p>Aleksandras Duginas, Vladimiro Putino artimiausios aplinkos narys, išreiškė panieką Vakarų „išsigimimui" ir „dekadansui". Iš tiesų, pats V. Putinas gegužės 9 dienos minėjime Raudonojoje aikštėje apibūdino Amerikos „išskirtinumo" jausmą kaip „žeminantį visą pasaulį". Net Šiaurės Korėjos diktatorius pasisakė prieš „nežmonišką JAV vadovaujamą hegemoninę tvarką"[1].</p>
<p>Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas gegužės mėnesį teigė, kad „pasaulio vystymosi centras persikėlė į Euraziją". Ir iš tiesų, vis daugiau ekspertų prabyla apie galimai nemalonią ateitį, kurioje pasaulyje galimai lyderiaus nebe praeitimi gyvenantys Vakarai, bet invazine politika besiremiantys Rytai.</p>
<p>Gali būti, kad JAV lyderiavimo laikotarpis eina į pabaigą. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/vinayak-sharma-ux3r0ozftiu-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Vakarų dominavimas truko ištisus amžius</h2>
<p>Taiką ir ramybę vertinančioms Vakarų visuomenėms, JAV ir Europos dominavimo pabaiga gali kelti baimę. Tačiau svarbu suvokti, kad viskam ateina galas, o Vakarų dominavimas, prasidėjęs XVI ir XVII amžiuje didžiųjų Ispanijos ir Portugalijos atradimų laikais, tęsiasi iki šiol[2].</p>
<blockquote>
<p>Šaltasis karas tapo jėgų persikrovimo atramos tašku. Bet pasauliui, kurį matėme iki vasario 24 d. invazijos, pagrindus padėjo 1979 m.</p>
</blockquote>
<p>Būtent tuomet Irane prasidėjo revoliucija, o JAV neteko savo artimiausio sąjungininko Artimuosiuose Rytuose.</p>
<p>1979 m. Kinijoje prasidėjo ekonominės reformos, kurios paskatino šalies ekonominį augimą ir priartino komunistinę Kiniją prie didžiausių pasaulio supergalių. Trečiasis įvykis, niekaip nesusijęs su dviem ankstesniais, įvyko 1979 m. Kalėdų dieną. Tą dieną sovietų kariuomenė įsiveržė į Afganistaną.</p>
<blockquote>
<p>Nuo 1979 m., praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams, dabar matome pokyčius, dėl kurių kalta pati JAV.</p>
</blockquote>
<p>Dalis ekspertų teigia, kad JAV pasitraukimą iš politinės lyderystės scenos paskatino ne kas kitas bet Donaldas Trumpas. Jis savo rinkimine kampaniją grindė šūkiu „Pirmiausia – Amerika". Tai galiojo tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, bet geriausiai to pasekmes akcentuoja ekspertai, teigiantys, kad „Tik Amerika" reiškia „vieną Ameriką".</p>
<p>Tai Amerika, kuri nebėra pasaulio lyderė, nebėra pavyzdys ir įkvėpimas. Kartu, tai Amerika, kuria sudėtinga pasikliauti partneriams ir kuri negali išsaugoti vyraujančios pasaulio tvarkos. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/egor-filin-j5pi9q02lbk-unsplash-9.jpg" alt="" /></p>
<h2>Arogancija privedė prie kracho</h2>
<p>Neseniai vykusiame Balio demokratijos forume Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi pareiškė, kad JAV ir kai kurios Vakarų šalys Kiniją ir kitas besivystančias šalis vadina nedemokratiškomis dėl Vakarų arogancijos ir šališkumo kitų civilizacijų atžvilgiu[3]. </p>
<p>Wang Yi pareiškė, kad demokratija nėra ypatinga teisė, skirta tik tam tikrai šaliai, bet visų šalių žmonių teisė. Jis taip pat pabrėžė, kad pagrindinis kriterijus, ar šalis yra demokratiška, yra tai, ar jos žmonės iš tiesų yra savo likimo šeimininkai. </p>
<blockquote>
<p>Pasak Kinijos diplomatijos vadovo, JAV ir kai kurios Vakarų šalys jau daugelį metų Kinijai ir kitoms besivystančioms šalims klijuoja nedemokratines etiketes, o to priežastis – jų pačių arogancija ir išankstinis nusistatymas prieš kitas civilizacijas. </p>
</blockquote>
<p>Terminas „pasaulinė arogancija" iš tiesų dažniausiai vartojamas apibūdinant JAV hegemoniją kitų šalių atžvilgiu[4].</p>
<p>Pasak Deivido Ellvudo, pasaulinė arogancija pastebima tuomet, kai viena kultūra ir ekonominė įtaka yra tokia galinga ir plačiai paplitusi, kad valstybei nereikia okupuoti kitų žmonių norint daryti įtaką jų gyvenimams. Atsižvelgiant į tai, JAV kai kurių tyrėjų yra vadinama „pasaulinės arogancijos sostine".</p>
<p>Ilgus dešimtmečius JAV aibei besivystančių šalių, pavyzdžiui, Rytų Europos valstybėms, buvo pavyzdžiu, siekiamybe ir saugumo garantu. Ten naudota didybės ir neretai arogancijos retorika tik sustiprino įvaizdį, kad Vakarai yra nenugalimi, o Vakarų valstybių saugumas net negali būti kvestionuojamas.</p>
<p>Vis dėlto, situacija Ukrainoje ne vieną valstybę privertė susimąstyti apie pasaulį, kuriame geopolitines madas diktuotų nebe JAV ar Europos Sąjunga (ES), bet Rusija, Kinija, galbūt net Šiaurės Korėja.</p>
<h2>Naujosios pasaulio santvarkos galime neišvengti</h2>
<p>Šių metų Pasaulio ekonomikos forume Davose kalbėta apie ateitį, kuri yra kuriama dabar. Tuomet ekspertai ir skirtingų sričių specialistai pažymėjo, kad Ukrainos pergalės atveju JAV ir Europa įgautų minimalų pranašumą prieš autoritarizmo jėgas ir išsaugotų savo veidą pasauliniame kontekste. </p>
<p>Tačiau priešingo scenarijaus atveju, šiuo metu galiojanti ypač trapi pasaulio tvarka gali visiškai žlugti. Pasaulis gali pasinerti į chaosą, o viską sudėliojus į naujas lentynėles, pasaulio galios epicentre gali atsidurti ne tik jau dabar ypač galinga Kinija, bet ir kitos valstybės, kurios neprijaučia demokratinei pasaulio tvarkai[5].</p>
<blockquote>
<p>JAV tarptautinė lyderystė retai kada buvo nuosekli, tačiau pastaraisiais metais, nenuoseklumo apraiškų tik daugėjo.</p>
</blockquote>
<p>Šalies politika keičiasi kiekvieno naujo prezidento kadencijos metu, o likęs Vakarų pasaulis yra priverstas prisitaikyti prie kartais nelogiškų ir pavojingų JAV įnorių. </p>
<p>Kinija, Šiaurės Korėja bei žinoma, ta pati Rusija, tai mato kaip JAV ir jos partnerių silpnybę. Pasitikėjimo Amerika nejaučia ir Artimųjų Rytų valstybės. Visam pasauliui stebint, kada Vakarų galios galutinai sugrius, nei pati JAV, nei jos partneriai nesutinka pripažinti savo klaidų ir potencialaus pralaimėjimo.</p>
<p>Vakarai nepastebi arba atsisako pastebėti pasaulinių galių kaitos procesus, o ignoruodami pripažinti tai, kas yra akivaizdu, tik sumenkina ankstesnę savo galią ir susilpnina dabartines pozicijas.</p>
