<h2>Tautosaka, kuri vaikams ir suaugusiems parodo literatūros magiją</h2>
<p style="text-align: justify;">Tikriausiai visi bent kartą esame girdėję ar skaitę pasaką: galbūt apie fėjas, nykštukus, pilką vilką, tykantį miške – vienos jų, skirtos pamokyti ir perteikti tokias vertybes kaip dorumą, kilnumą, kitos – siekia išgąsdinti ir atveria piktųjų jėgų pasaulį, kurį galima interpretuoti kaip realaus gyvenimo pavojus bei iššūkius.</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, pasakų slepiama magija, kerai ir fantastinis pasaulis pavergia tiek mažuosius, kuriems būtent liaudyje populiarios legendos tampa pirmąja pažintimi su literatūra, tiek vyresnius, jau suaugusius, kurie net po daugelio metų atsimena mėgstamiausias istorijas, bet jau kitaip žvelgia į jose užslėptas žinutes ir mintis.</p>
<p style="text-align: justify;">Jei kalbėtume gana tiksliai ir literatūriškai, pasaka kaip terminas yra priskiriamas tautosakos žanrui, tačiau daugelis mūsų lyg ir tautiniu mastu suvokiamų istorijų, iš tikrųjų, yra tarptautinės, jų variacijos prieinamos kiekvienoje kultūroje, o ištakos siekia mitologiją ir protėvių legendas.</p>
<p style="text-align: justify;">Ne viena visiems mums puikiai žinoma pasaka yra ne tik šiurpi, turinti užslėptą motyvą ir mintį, galinčią gąsdinti mažąjį skaitytoją. Kita vertus, fantastinės istorijos atveria slaptą, įtraukiantį pasaulį, kupiną mitinių gyvių, pabaisų ir neįmanomų iššūkių, šios istorijos ne tik lavina jaunuosius skaitytojus, tačiau turi pakankamą išliekamąją vertę ir suaugusiesiems, kurie jau kitaip vertina vaikystės pasakų turinį. </p>
<h2>Pasakos yra perduodamos iš kartos į kartą bei lieka nemariomis</h2>
<p style="text-align: justify;">Nors pasaka yra atskiras fantastinės literatūros žanras, jis nėra itin vertinamas bendrame meniniame kontekste, o šiuolaikiniai psichologai, švietimo specialistai, patys tėvai, neretai kvestionuoja pasakų įtaką vaikams[1]. Nuo senovės, pasakos buvo siejamos su žvėrimis, tautosakos papročiais, mitologinėmis būtybėmis, būdingomis tam tikrai folklorinei linijai, pavyzdžiui, Lietuvoje nuo seno skambėjo istorijos apie laumes – miško fėjas, kurios vagia vaikus.</p>
<p style="text-align: justify;">Tokios iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos greit prigijo žmonių tarpe, ypač senaisiais, pagonybės laikais. Ilgainiui, visame pasaulyje pasakos pradėtos laikyti ne tik tradicinėmis, etninį regioną atspindinčiomis istorijomis, tačiau ir atskiru žanru. Tiesa, kurį laiką, visa fantastinė arba „išgalvota’’ literatūra buvo priskiriama pasakoms, šiandien, fantastinė literatūra yra atskiras literatūros žanras, apimantis tokius kūrinius kaip „Hobitas’’, o pasakai priskiriamos folklorinės, tiek skirtingų regionų, tiek universaliai suprantamos fantastinės istorijos.</p>
<p style="text-align: justify;">Pati praktika pasakoti pasakas atsirado žymiai seniau: ilgą laiką jos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Dar romėnų laikais buvo populiarios liaudies pasakos, o manoma, kad panašios istorijos gyvavo ir Arabų šalyse, gerokai prieš „Tūkstantis naktų“ magišką pasakų rinkinį, kuris, manoma, jog buvo sudarytas apie 1500 m. po Kristaus[2].</p>
<p style="text-align: justify;">Vieni mano, jog pasakos yra būtina vaikystės dalis, kiti – galvoja, jog šiais laikais pasakos nebėra tokios svarbios, o kai kurios jų, apskritai netinkamos vaikams. Dažniausiai, visos istorijos baigiasi optimistiškai ir teigiamai, su literatūrine „kliše’’ tapusiais žodžiais „jie gyveno ilgai ir laimingai’’.</p>
<p style="text-align: justify;">Dažnai tokios istorijos turį romantinį kontekstą, vaizduoja porą, kuri, padedama meilės įveikia visą blogį. Toks naivumas kelia šypsnį jau suaugusiems skaitytojams, tačiau vaikus gali skatinti jaustis saugiais, tikinčiais, kad viskas yra įmanoma, taip pat, mokyti kūrybiškumo – nereta pasaka yra parašyta ypač vaizdinga, metaforų ir fraziologizmų kupina kalba.</p>
<p style="text-align: justify;">Ne mažiau svarbios gali būti ir moralinės istorijos, pasakos, kurių pabaigoje suprantame tam tikrą pamoką apie dorybę, dosnumą, pagalbos artimam svarbą. Net klausydami tokių istorijų, vaikai išmoksta atskirti teigiamus dalykus nuo neigiamų, o per įtraukiančią istoriją pateikta pamoka įsimena ilgam[4].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/laura-seaman-_6iwqp502j8-unsplash.jpg" alt="Knyga" /></p>
<p style="text-align: justify;">Skaitydami pasakas drauge, ar klausydami jų, vaikai užmezga artimą ryšį su tėvais, kurie tampa pirmaisiais jų mokytojais, parodžiusiems fantazijų kupiną pasaulį. Ne mažiau svarbu ir tai, kad vien girdint naujas istorijas, skatinama protinė veikla, vaikas nuo mažų dienų geba geriau įsivaizduoti, skatinama vizualinė atmintis.</p>
<p style="text-align: justify;">Vėliau, pasakas ir istorijas pamilę mažieji gali būti linkę į ankstyvąjį raštingumą – vaikas pats sieks greičiau išmokti skaityti, o vėliau, galbūt ir išbandyti savuosius kūrybinius įgūdžius pats. Tikriausiai ne vienas mūsų, esame bandę rašyti istorijas vaikystėje, vieniems sekėsi geriau, kitiems – ne taip, tačiau tai buvo pirmieji žingsniai mūsų ugdyme.</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, skaitant ir klausant pasakas, tiek vaikai, tiek galbūt ir suaugę, tapatina save su veikėjais: atranda stipriąsias jų puses bei pastebi silpnybes. Taip, nuo pat vaikystės imamas suvokti ryšys tarp veiksmų ir jų pasekmių, santykių esmė, vaikas mokosi kritinio mąstymo įgūdžių. Nors šiandienos pasaulis yra kaip niekad didelis ir pilnas pavojų, daug baisesnių, nei aptarinėjamų vaikystės pasakų knygose, meniškai pateikta istorija negali atstoti naujųjų lavinimo priemonių ir technologijų.</p>
<p style="text-align: justify;">Net gana kontraversiškos istorijos turi savąja pamoka – juk blogi dalykai nutinka visur, todėl negatyvių istorijų slėpimas nuo vaikų, gali būti perteklinis, juk svarbu, kad vaikas neužaugtų į gyvenimą žiūrėdamas tik pro rožinius akinius. Skaitant sudėtingas, gal net liūdnas istorijas, mes mokomės tvirtumo ir atsparumo gyvenimo sunkumams[4].</p>
<h2>Suaugus, į pasakas galime pažvelgti kitu kampu</h2>
<p style="text-align: justify;">Vis dėlto, pasakų esmė ir ištakos, neretai, apima tai, ko vaikai dar suprasti negali, todėl teigimas, kad fantastinės istorijos yra tik vaikystės dalis, gali būti paneigiamas. Pažvelgus giliau, dažna pasakos veiksmo ašis sukasi apie socialinę nelygybę, asmeninių problemų, net smurto temą[5].</p>
<p style="text-align: justify;">Jei būdami vaikai, šias istorijas suprantame paviršutiniškai, tai užaugę – į pasakas žvelgiame nauju žvilgsniu. Juk jeigu veikėjai savo problemas bei neteisybę priima kaip neišvengiamą duotybę bei likimą, mes, skaitytojai, galime kritiškai mąstyti ir pateikti įvairius problemos sprendimo būdus. Nors visa tai ir lieka tik teorija, vėliau tai gali pagelbėti ir pačių asmeniniuose gyvenimuose, susiduriant su sunkumais.</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, galbūt daugelis net nustemba, kad tokios iki skausmo žinomos istorijos kaip „Raudonkepuraitė’’ ar „Pelenė’’ turi gana tamsias ištakas, jos yra pilnesnės smurto žymiai daugiau, nei galima pagalvoti. Puikiai žinomas Raudonkepuraitės susidūrimas su vilku yra alegoriją į seksualinį smurtą, skaitant šią istoriją suaugusiojo akimis tai gana akivaizdu.</p>
<p style="text-align: justify;">Vokiečių tautosakininkai Broliai Grimai savo istorijose taip pat nevengė žiaurumo, smurto, net žmogžudysčių. Nors tai, ar vaikams šios istorijos tinkamos, gali būti itin kontraversiška diskusija, tačiau žvelgiant iš suagusio asmens perspektyvos, tokios istorijos gana realistiškai pristato tikrą gyvenimą. Jei vaikas, skaitydamas tokią istoriją tiesiog matys gėrį ir blogį, suaugusysis pastebės ir tarpinį variantą, pilką moralinę zoną tarp juodo ir balto[6].</p>
<p style="text-align: justify;">Taip, kai kurios istorijos yra persmelktos smurto, tačiau vaikui, laiminga pabaiga suteikia vilties, kad blogis yra nugalimas, suaugusiesiems, atvirkščiai – tai lyg įspėjamasis ženklas, kad pavojus tyko visur, net pasakose, todėl budrumas ir atsarga – būtina.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/yan-ots-9xz3ihupa30-unsplash.jpg" alt="Knygos" /></p>
<p style="text-align: justify;">Milijonai vaikų visame pasaulyje užauga klausydamiesi įvairių pasakų: galbūt vietinių legendų, įkvėptų mitologija ir folkloru, o gal tarptautinių istorijų, populiarių ir mėgstamų daugelyje kampelių. Vienos jų – pilnos gėrio ir turinčios laimingą pabaigą, kitos – tamsios ir niūrios, įkvėptos gotikos ir atskleidžiančios tamsiąją žmonijos pusę.</p>
<p style="text-align: justify;">Kiekviena istorija gali suteikti vertingų pamokų tiek jauniesiems skaitytojams, tiek jau susiformavusiai asmenybei – juk tiek pasakose, tiek mūsų gyvenime viskas nėra tik balta ir juoda, o šiek tiek balanso ir akis atveriančių potyrių, gali pasitarnauti tiek vaikams, tik susipažįstantiems su gyvenimo tiesomis, tiek suaugusiesiems, ieškantiems šiek tiek magijos.</p>
