Auganti E. Musko figūra Europoje neduoda ramybės liberaliems lyderiams
Europos lyderiams trūko kantrybė dėl technologijų milijardieriaus E. Musko daromos įtakos Bendrijai priklausančių valstybių vidaus politikai. Akivaizdu, kad pasaulio ašis kardinaliai keičia rakursą, todėl užsilikusiems liberalų „likučiams“ teks dar gerai pasistengti, kad juos vėl kas matytų ir girdėtų.
Pirmajam kantrybė trūko Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, kuris pirmadienį kibo į atlapus Elonui Muskui, nebeapsikęsdamas vis labiau Europos vidaus gyvenime augančios jo figūros ir įtakos bei palaikymo pasaulio „reakcingiems judėjimams“. Kalboje, skirtoje ambasadoriams Paryžiuje, Macronas, nors tiesiogiai ir neįvardino E. Musko pavardės, aiškiai apibūdino jį, pasakydamas, kad socialinių tinklų savininkas remia radikalius politinius judėjimus ir kišasi į rinkimus, ypač Vokietijoje[1].
E. Macronas pažymėjo, kad šis kišimasis į politiką, ypač remiant dešinės sparno jėgas, kelia susirūpinimą ir kitose Europos šalyse. Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahro Store’as taip pat išreiškė nerimą dėl to, kad E. Muskui priklauso priemonės, turinčios tiesioginį poveikį politiniams procesams.
Pastaruoju metu E. Musko pusėn skrido kritikos strėlės iš Europos politikų dėl jo veiksmų Vokietijoje, kur jis viešai palaikė dešiniųjų pažiūrų partiją „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į jo nesutarimus su britų politikais, įskaitant Keirą Starmerį. Nors dėl Prancūzijos politikos E. Muskas dar neskelbė savo nuomonės, nėra aišku, ar jis čia palaikymą išreikš taip pat prancūzų dešiniesiems.
Kol įtaka „kapsėjo“ iš tokių veikėjų kaip Dž. Sorošo fondų, visiems viskas buvo gerai
Net panašus susirūpinimas visos Europos lygmeniu nekilo praėjusiu 2020-2024 metų laikotarpiu. Niekam iš dabartinių labiausiai E. Musko veiksmais pasipiktinusių politikų nekilo mintis, kad Atviros visuomenės institutui vadovaujantis Džordžas Sorošas į visą pasaulio politiką kišasi per daug.
Per šį laikotarpį Sorošas ir jo fondas aktyviai rėmė įvairias iniciatyvas, ypač JAV politikoje. Pavyzdžiui, likus savaitei iki 2024 m. JAV rinkimų, Sorošas įsigijo daugiau nei 200 radijo stočių, siekdamas įtakoti viešąją nuomonę ir skatinti demokratų kandidatų palaikymą.
Sorošas taip pat sulaukia daug kritikos Italijoje dėl savo požiūrio į migraciją. Katanijos prokuratūra ir partija „Forza Nuova“ smerkia jo fondą už „migracijos spekuliaciją“, teigdamos, kad tai kelia pavojų saugumui ir biudžetui. Partijos lyderis Roberto Fiore kaltina kosmopolitines jėgas, siekiančias užpildyti Italiją migrantais, kas trukdo apsaugoti šalies kultūrinę tapatybę. Italija šiuo metu kovoja su dideliu migrantų antplūdžiu, dėl kurio balandį buvo paskelbta nepaprastoji padėtis.
Nors Dž. Sorošo Atviros visuomenės fondai prisideda prie demokratijos ir žmogaus teisių, G. Sorošas kaltinamas manipuliavimu rinkomis ir valdžios destabilizavimu, pvz., 1992 m. jis buvo atsakingas už „Juodąjį trečiadienį“, beveik sužlugdžiusį Jungtinės Karalystės ekonomiką. Taip pat, manoma, kad Sorošas rėmė opozicijas Serbijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir Libijoje, o jo organizacijos dažnai kritikuojamos dėl politinio kišimosi ir destabilizavimo.
E. Muskas kritikuoja Sorošą dėl galimos paramos Izraeliui
Tuo tarpu „Tesla“ vadovas E. Muskas dar kartą sukritikavo milijardierių Dž. Sorošą, kaltindamas jį „neapykanta žmonijai“, kuri, pasak jo, apima ir Izraelį. Šiuos komentarus E. Muskas išsakė po to, kai Izraelio JT ambasadorius Giladas Erdanas pasmerkė Sorošą už tai, kad jis paaukojo 15 mln. dolerių nevyriausybinėms organizacijoms, kurias galimai remia „Hamas“. Įraše X E. Muskas rašė: „Džordžo Sorošo neapykanta žmonijai apima ir Izraelį“[2].
Tačiau tai – tik dalis E. Musko dažnai išsakomos kritikos Sorošo atžvilgiu, kurį nueinantis JAV prezidentas Joe Bidenas neseniai apdovanojo Prezidento laisvės medaliu, o Muskas šį žingsnį pavadino „parodija“. Anksčiau milijardierius dalinosi pašiepiančiu vaizdeliu, kuriame Sorošas lyginamas su Dartho Sidiousu iš „Žvaigždžių karų“, taip leisdamas suprasti, kad Sorošas, kaip ir šis personažas, savo tikruosius ketinimus slepia už filantropijos fasado. Jis taip pat palygino Sorošą su „X-Men“ superžmogumi.
Sorošas taip pat neseniai pateko į naujienas Indijoje kaip turintis ryšių su prieš Indiją nukreiptomis pozicijomis. Be to, garsusis filantropas buvo susijęs su nesutarimais „Adani Group“, teigiant, kad jo finansuojamos organizacijos buvo susijusios su Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos pranešimų projektu (OCCRP), kuriame teigiama, kad „Adani Group“ naudojo neskaidrias lėšas investicijoms nukreipti.
Taigi, kodėl nei vienas Europos lyderis viešai neišreiškė susirūpinimo Sorošo veikla? Klausimas, matyt, retorinis.
Ko iš tiesų taip bijo Europos lyderiai?
Verta panagrinėti ir kitą šio klausimo pusę. Visi matome, kad toks gana išsišokėliškas E. Musko elgesys Europai nepatinka. O iš to kyla klausimas – kodėl? Taip jau nutiko, kad 2024 metais prasidėję ir dabar tebesitęsiantys rinkimai visame pasaulyje signalizuoja tik tai, kad liberalams pamažu ateina galas. Žmonės, atėję balsuoti, akivaizdžiai rodo, kad dešiniosios politinės jėgos jiems priimtinesnės. Ne paslaptis, ši tendencija sparčiai aptariama ir Vokietijoje, kur dar labiau sustiprėjo po prieš Kalėdas Magdeburge įvykdyto galimai teroristinio išpuolio.
Taip pat bijoma, kad po pareikšto nepasitikėjimo kancleriu Olafu Scholzu, vokiečiai išsirinks visai kitą, šioms jėgoms nepalankią valdžią. Taip jau nutiko ir Austrijoje, kur jau svarstoma, kad naujuoju lyderiu pirmą kartą nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų gali tapti dešiniųjų lyderis Herbertas Kicklas, dar kitaip skambiai apibūdinamas kaip „sekantis Orbanas“.
Tikimasi, kad H. Kicklas, kurio vadovaujama Laisvės partija (FPÖ) įgauna vis didesnį svorį ir žavisi Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu, tapęs kancleriu, laikysis panašaus požiūrio, t. y. palaikys ryšius su Rusija, nepritars ES sankcijoms ir vykdys griežtą migracijos politiką[3].
Jo iškilimas galėtų sustiprinti Rusijai palankų ES šalių, įskaitant Vengriją, Austriją ir Slovakiją, bloką. Kicklo FPÖ taip pat planuoja blokuoti pagalbos Ukrainai teikimą, išardyti Europos ekologinį susitarimą ir užginčyti ES prieglobsčio įstatymus. Galimas jo vadovavimas kelia susirūpinimą, ypač kaimyninei Vokietijai, kur dešiniųjų partijos įgauna vis didesnę paramą.
Europa pasiduoti neketina – žūtbūt neatiduos jai nepriklausančios Grenlandijos JAV
Ir štai tuojau pat ateina laikas, kai Europa staiga puola į kovą dėl savo sienų. Nors Grenlandija ir tiesiogiai nepriklauso Europos Sąjungai ir yra autonomiška sala, tačiau politiškai priklauso Danijai ir vienaip ar kitaip turi ryšių su Europa.
Dėl šios priežasties pasigirdus D. Trumpo pasvarstymams apie galimybę šią Arkties salą įsigyti JAV, Europos lyderiai stojo į kovą, aiškindami, kad tokie žingsniai paveiktų Europos suverenitetą[4].
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Noëlis Barrotas pabrėžė, kad ES neleis jokiai valstybei, įskaitant Rusiją, pulti jos sienų. Grenlandija, autonominė Danijos teritorija, yra susijusi su ES, tačiau dėl jos suvereniteto nesiderama.
Prancūzija ir Vokietija taip pat pareiškė nepritariančios tokiai D. Trumpo idėjai, pabrėždamos, kad sienos neturėtų būti keičiamos jėga. Tuo tarpu Rusija parodė palaikymą D. Trumpo pozicijai, pabrėždama įtampą dėl Grenlandijos ateities, ypač po D. Trumpo raginimų ją kontroliuoti JAV. Danijos ir Grenlandijos vadovai griežtai atmetė šiuos reikalavimus.
