<h2>Vakarų šalių vienybė baigiasi?</h2>
<p>Vasario 24 d. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, didelė dalis demokratinio pasaulio buvo suvienyta. Vakarai išskirtinai vieningai pasmerkė invaziją į nepriklausomą valstybę, karo nusikaltimus ir smurtą, tačiau tai, ką savo ilguose monologuose sakė Vakarų ir Rytų politikai, visuomet skyrėsi. Griežtesnės sankcijos, aštresnis tonas ar net raginimai padėti Ukrainai ginklais bei dangaus uždarymu dažniau skriejo iš Rytų Europos šalių. Rytų ir Vakarų Europos šalių pasisakymai tiek dėl karo, tiek dėl Rusijai taikomų sankcijų skiriasi ir dabar, tad vis dažniau ir garsiau ekspertai prabyla net apie Europai gręsiantį susiskaldymą.</p>
<p>Bene didžiausia Ukrainos pagalbininke ir savita regiono lydere greitai tapo Lenkija, pagalbos nestokoja ir Baltijos šalys bei kitos Rytų ir Centrinės Europos šalys, gerai suprantančios Rusijos okupacijos kainą.</p>
<p>Tuo tarpu Vakarų valstybės su Vokietija, Prancūzija ar Italija priešakyje labiau kliovėsi diplomatija ir gražiais pažadais. Karas Ukrainoje juos privertė smerkti Rusijos veiksmus, tačiau visiškai neatbaidė nuo minties, kad su Vladimiru Putinu vis dar galima susitarti.</p>
<p>Dabar, kai karas trunka jau ilgiau nei tris mėnesius, vis dažniau girdime ne tik apie tikru interneto mem'u tapusius Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono skambučius V. Putinui, bet ir apie raginimus „susitarti“, „nežeminti Rusijos“, galbūt net atiduoti jai dalį Ukrainos, kad tik būtų nuramintas alkanas žvėris.</p>
<p>Tokios nuomonės Rytų Europoje sulaukia aršios kritikos. Politikai ir visuomenė klausia, ar Vakarai taip pat lengvai atiduotų dalį Čekijos, Lenkijos, Lietuvos?</p>
<blockquote>
<p>Šis požiūrių į nuolatinę Rusijos grėsmę skirtumas skaldo Europą ir kelia grėsmę ateičiai, ypač jeigu V. Putinas neapsiribos Ukraina ir apsispręs žengti toliau, siekiant atkurti imperialistinę savo svajonę. </p>
</blockquote>
<h2>Skirtingą reakciją į Rusiją paaiškina skaudi praeitis</h2>
<p>Skirtingas reakcijas į karą Ukrainoje suprasti nėra sunku. Šalys, kurios yra Rusijos kaimynės, praeityje jau buvo patekusios į agresorės gniaužtus, todėl į Rusijos veiksmus Ukrainoje žiūri su siaubu, prisimindamos savo skaudžius išgyvenimus bei okupacijas.</p>
<p>Vakarai į Rusiją dabar žiūri kaip į priešą, tačiau kaip į tokį, su kuriuo galbūt ir visai netrukus bus galima sėsti prie derybų stalo, atkurti diplomatinius santykius bei verslo ryšius.</p>
<p>Iš tiesų, žvelgiant plačiau, pasaulis buvo susiskaldęs dar prieš Rusijos pradėtą karą. Šaltasis karas tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir buvusios Sovietų Sąjungos XX a. antrojoje pusėje padalijo pasaulį į tris blokus: Vakarus, Rytus ir Neprisijungimo judėjimą[1].</p>
<p>Rusijos karas prieš Ukrainą XXI a. pirmoje pusėje pasaulį vėl dalina į tris blokus. Jungtinės Valstijos ir ES daugiau ar mažiau, tačiau globaliai, vieningai smerkia Rusijos karą ir yra pasiryžusios taikyti sankcijas už agresiją.</p>
<p>Rusija ir jos satelitiniai režimai Baltarusijoje ir Sirijoje neigia Ukrainos teisę egzistuoti kaip suvereniai valstybei ir pateisina invaziją.</p>
<p>Likusi pasaulio dalis, įskaitant Kiniją ir Indiją, skelbia savo neutralumą kare, kuris vyksta Europos žemėje ir kuriame naudojami Europos ir Amerikos ginklai.</p>
<blockquote>
<p>Požiūrių skirtumus čia ir vėl paaiškina istorija. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje istorinis atskaitos taškas neišvengiamai yra Antrasis pasaulinis karas, kuris atgaivina visas senas baimes dėl būtinybės pasipriešinti diktatoriams.</p>
</blockquote>
<p>Tačiau Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose istorinis atskaitos taškas yra Šaltasis karas, per kurį Rusija, tuometinė Sovietų Sąjunga, dažnai gynė išsivadavimo judėjimus prieš Vakarų imperines jėgas.</p>
<p>Čia yra įprasta matyti karą kaip Vakarų ir Rusijos kovą, ir daugelis senųjų neprisijungimo instinktų suveikia. Kai kurie pažymi ir Vakarų veidmainystę: juk pati JAV buvo įsiveržusi į Iraką ir Afganistaną, bombardavo Libiją.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ehimetalor-akhere-unuabona-ma3wfzwihuo-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Rytų Europa V. Putino nusikaltimų nepamirš</h2>
<p>Ukrainos karo atveju išryškėja skirtingi naratyvai, kodėl Rusija taip elgiasi. Vakaruose, ypač Jungtinėse Valstijose, labiau paplitusi ir žinoma nuomonė, kad Rusija yra ir visada buvo ekspansionistinė valstybė, o dabartinis jos prezidentas V. Putinas įkūnija esminį Rusijos siekį – sukurti naują Rusijos imperiją.</p>
<p>Priešinga nuomonė teigia, kad Rusijos susirūpinimas dėl saugumo iš tiesų yra nuoširdus ir kad NATO plėtrą į Rytus rusai vertina kaip agresiją, nukreiptą prieš jų šalį.</p>
<p>Europoje tokios nuomonės yra susiejamos su individualių valstybių patirtimis santykiuose su Rusija. Dėl to atsakas Romoje ir Paryžiuje smarkiai skiriasi nuo Varšuvos ir Talino.</p>
<blockquote>
<p>Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, daugelis Rytų Europos šalių į tai sureagavo žaibiškai. Vyriausybės ėmė raginti atsisakyti Rusijos energetinių išteklių, nutraukti prekybos ryšius, kai kurios, aktyviau nei Vakarai, siuntė Ukrainai ginklų ir humanitarinės pagalbos[2].</p>
</blockquote>
<p>Tokie žingsniai kainuoja, tačiau karo akivaizdoje Rytų Europa nėra pragmatiška žiūrovė. Pavyzdžiui, Rusija buvo didelė eksporto rinka kai kurioms Rytų Europos regiono ekonomikoms. Prekyba su Rusija 2021 m. sudarė 6 proc. Latvijos ir Lietuvos BVP, o Lenkijoje ir Slovakijoje siekė 1,5 proc.</p>
<p>Dabar dauguma tokių ryšių tikriausiai yra nutrūkę visam laikui, tačiau šalių valdžios pareigūnai mano, kad tai yra kaina, kurią verta sumokėti. </p>
<p>Kai praėjus daugiau nei 100 dienų po konflikto Prancūzijos prezidentas E. Macronas prakalbo, jog „nereikėtų pažeminti Rusijos", reakcija Rytų Europoje buvo ypač kritiška. Šis Prancūzijos prezidento pareiškimas dar labiau padidino atotrūkį tarp Rytų ir Vakarų Europos.</p>
<blockquote>
<p>Regis, Vakaruose jau svarstoma apie derybas su V. Putinu. Tuo tarpu Rytų Europoje viliamasi, kad Kremliaus režimas bus nuverstas, V. Putinas likviduotas, o Rusija bent keliems ateinantiems dešimtmečiams susilpninta[3].</p>
</blockquote>
<p>Estijos premjerė Kaja Kallas tapo viena iš figūrų, kurias vienas Vakarų Europos diplomatai pavadino „karo kurstytojais". Jos, kaip ir jos kolegų iš Baltijos šalių bei Lenkijos, nuomone, parama Ukrainai turi būti skirta Rusijai nugalėti. Tai leistų Kijevui susigrąžinti teritorijas, kurių jis neteko ne tik nuo vasario 24 d., bet ir per pastaruosius aštuonerius metus, įskaitant Krymą ir separatistinius Donbaso regionus[4].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/christian-lue-8yw6tsb8tnc-unsplash-6.jpg" alt="" /></p>
<h2>Deryboms laikas dar neatėjo?</h2>
<p>Rytų Europoje bet koks bandymas užmegzti dialogą vertinamas kaip pataikavimas Kremliaus vadovui, kuris laikomas karo nusikaltėliu ir teroristu. S. Kallas teigimu, raginimai nutraukti kovas yra „per ankstyvi", nes prioritetas turėtų būti „palaužti Kremliaus karo mašiną".</p>
<p>Tokius pozicijų skirtumus buvęs Ispanijos užsienio reikalų ministras, Paryžiaus „Sciences Po" universiteto Tarptautinių reikalų mokyklos dekanas Arancha Gonzalezas apibūdina kaip „akivaizdžiai skirtingus rizikos suvokimus":</p>
<blockquote>
<p>„Jų [geografinis] artumas Rusijai, rusakalbių mažumų [jų teritorijose] buvimas ir jų, kaip sovietinio bloko narių praeitis paaiškina karingą Baltijos šalių ir Rytų Europos sostinių toną Maskvos atžvilgiu"[5].</p>
</blockquote>
<p>Tuo tarpu vienas neįvardintas Prancūzijos pareigūnas perspėjo, kad nepaisant agresijos prieš Ukrainą, Vakarų Europoje, o ypač Prancūzijoje, egzistuoja kognityviniai spąstai, kurie pasireiškia tuo, kad dabartinis Rusijos režimas laikomas nekintamu daliniu.</p>
<p>Vis daugiau ekspertų prakalbo ir apie tai, kad esame Europos neokonservatorių, kurie, kaip ir jų kolegos amerikiečiai, teikia pirmenybę karo kurstymui, liudininkais. Tai, o kartu ir istorinė praeitis, paaiškina Europos susiskaldymą.</p>
<blockquote>
<p>„Galime suprasti, kad kai kurios Rytų Europos šalys, patyrusios Maskvos dominavimą, savo retorikoje yra agresyvesnės. Tačiau yra tam tikro cinizmo, kai atsakomybė užkraunama vien ant ukrainiečių pečių. Ne šių šalių piliečiai kovoja prieš Rusijos kariuomenę. Faktas tas, kad šie diskurso skirtumai neleidžia Europos Sąjungai elgtis taip, kaip reikėtų", – perspėja vienas Vakarų diplomatas. </p>
</blockquote>
<p>Šį santykinį ES susiskaldymą ir bejėgiškumą pastebi ir Ukrainos valdžios institucijos, kurios kartais atrodo pavargusios nuo ES valstybių nesutarimų ir ilgų diskusijų. </p>
<p>Tuo tarpu Bratislavoje, Slovakijoje veikiančio analitinio centro „Globsec" atstovė Sona Muzikarova teigia, kad Vidurio ir Rytų Europos valstybių reakcija į Ukrainos krizę nulems regiono padėtį ateinantiems dešimtmečiams: pačios neapsikentusios karo skausmo, jos savo pavyzdžiu rodo, kad Rusijos agresijai reikia griežtai priešintis[6].</p>
