Europoje pirmą kartą užregistruotas „Tinginystės virusas“

Sulaukėme „svečio“ iš Amerikos - Oropouche viruso

Europoje pirmą kartą buvo aptiktas Oropouche virusas, kurį perduoda uodai ir kuris yra paplitęs Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Kas yra ši liga ir kodėl ji praminta „tinginystės virusu“?^[1]

Oropouche virusas buvo užfiksuotas Ispanijoje, Italijoje ir Vokietijoje, praneša „LiveScience“. Šių metų birželį ir liepą Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC) užfiksavo 19 viruso atvejų žmonėms, grįžusiems iš Kubos ar Brazilijos. Ligą tarp žmonių platina uodai ir moskitai. Pasveikimo prognozė yra palanki, o mirtys - labai retos, sakoma centro pareiškime.

Oropouche virusas sukelia simptomus, panašius į Zikos virusą: staigus karščiavimas, raumenų skausmai, fotofobija, akių skausmas, vėmimas ir bėrimas. Maždaug 4 proc. atvejų virusas gali užkrėsti nervų sistemą, sukeldamas uždegimą nugaros smegenų ir smegenų srityse, tačiau dauguma žmonių pasveiksta per kelias dienas ar mėnesį.

Tačiau Brazilijoje neseniai buvo fiksuoti viruso perdavimo atvejai iš nėščios moters jos negimusiam vaikui. Šios infekcijos buvo susijusios su sunkiomis nėštumo komplikacijomis, tokiomis kaip persileidimai ir mikrocefalija - būklė, kai naujagimio galva yra žymiai mažesnė nei įprasta. Dėl duomenų trūkumo ryšys tarp nepageidaujamų nėštumo baigčių ir Oropouche viruso dar nėra patvirtintas. Sveikatos priežiūros tarnybos tiria galimą riziką.

Palyginti „jaunas“ kenkėjas, platinamas uodų

Oropouche virusas pirmą kartą buvo aptiktas 1955 m. pietinėje Karibų jūros dalyje, salų valstybės Trinidado ir Tobago teritorijoje. Nuo tada jis sukėlė protrūkius įvairiose Pietų ir Centrinės Amerikos šalyse, taip pat Karibų jūros regione. Šiemet protrūkiai užfiksuoti Brazilijoje, Bolivijoje, Kolumbijoje, Peru ir pirmą kartą Kuboje.

Infekcija paprastai pasireiškia po uodo Culicoides paraensis įkandimo, bet virusą gali platinti ir kai kurios kitos uodų rūšys. Tiesioginio viruso perdavimo iš žmogaus žmogui atvejai dar nebuvo užregistruoti.

Europoje nėra uodų, galinčių platinti šį virusą. Be to, mokslininkai nerado jokių įrodymų, kad Europos kraujasiurbiai vabzdžiai ar uodai galėtų užkrėsti žmones, todėl rizika užsikrėsti šia liga Europoje yra labai maža.

Didžiausias „Tinginystės viruso“ pavojus - keliaujantiems

Tačiau infekcijos rizika užsienyje vertinama kaip vidutinio sunkumo. Keliautojams, keliaujantiems į regionus, kuriuose plinta virusas, patariama imtis atsargumo priemonių: naudoti vabzdžius atbaidančias priemones, būnant lauke dėvėti drabužius ilgomis rankovėmis ir kelnes. Taip pat rekomenduojama naudoti tinklelius nuo uodų ant lovų patalpose, kuriose nėra tinkamos apsaugos nuo vabzdžių ar oro kondicionavimo. Vakcinos nuo Oropouche viruso, bent kol kas, nėra.

Oropouche virusas kartais vadinamas „tinginio virusu“. Taip yra todėl, kad tripirštis tinginys (Bradypus tridactylus) gali būti pagrindinis gyvūnas – viruso nešiotojas, o vabzdžiai jį perduoda iš tinginių žmonėms ir atgal.

Visgi pagrindiniai gyvūnai-viruso nešiotojai, dar nėra galutinai nustatyti. Be tinginių, į šį titulą pretenduoja keli laukiniai paukščiai ir primatai, tokie kaip beždžionės kapucinai (Cebus) ir staugūnai (Alouatta).

Anksčiau ekspertai nustatė superbakterijųs plitimo per ligonines mechanizmą. Tokių infekcijų pavojus yra tai, kad jų negalima sunaikinti įprastais antibiotikais.^[2]

Antibiotikams atsparių bakterijų plitimas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės medicinos problemų. Pasaulio sveikatos organizacija mano, kad ateityje tokių organizmų sukeltos infekcijos gali sukelti epidemijas. Manoma, kad bakterijų atsparumas išsivysto daugiausia dėl pernelyg didelio ir nepagrįsto antibiotikų naudojimo - parazitai palaipsniui prisitaiko prie jų. Tačiau Amerikos epidemiologijos draugijos ekspertai savo tyrime, paskelbtame žurnale „Infection Control &Hospital Epidemiology“, atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų vadinamųjų superbakterijų plitimo veiksnį.

Prie pastarųjų infekcijų priskiriamas Meticilinui atsparus auksinis stafilokokas Staphylococcus aureus (MRSA). Autoriai nustatė, kad ši superbakterija gali plisti ligoninėse. Tokiu atveju jo nešiotojai yra pacientai, kurie kažkiek laiko praleido ligoninėje, o po to grįžo namo. Taip bakterija persiduoda jų artimiesiems. Tokiu atveju pacientas, kuris buvo ligoninėje, galėjo neturėti MRSA, o jo artimieji užsikrės.

Tyrimo metu buvo išanalizuoti 424 512 MRSA atvejų. Paaiškėjo, kad 4724 atvejais liga buvo perduota asmeniui iš jo namų ūkio, kuris grįžo iš ligoninės ir pats anksčiau turėjo tą pačią infekciją. Bet kas įdomu: 8064 atvejais liga buvo gauta iš artimo žmogaus, kuris praleido šiek tiek laiko klinikoje ir neturėjo MRSA.

Tolesni skaičiavimai parodė, kad žmonės, kurie neseniai kontaktavo su šeimos nariu, turinčiu tą pačią diagnozę, kuris buvo hospitalizuotas ir išrašytas iš ligoninės per pastarąsias 30 dienų, buvo 7000 proc. labiau linkę užsikrėsti MRSA nei eilinis žmogus. O turint šeimos narį, kuris buvo paguldytas į ligoninę, bet jam nebuvo diagnozuotas MRSA, infekcijos tikimybė per mėnesį nuo išrašymo padidėjo 44 proc.

Laikas, praleistas ligoninėje, taip pat turi įtakos rizikai užsikrėsti MRSA namų ūkyje. Buvimas klinikoje nuo vienos iki trijų dienų padidina riziką 34 proc., o hospitalizavus ilgiau nei 10 dienų, rizika padidėjo 75 proc.

Žinoma, nereikėtų nuvertinti hospitalizacijos svarbos. Tačiau tyrimas rodo, kad ligoninės turi griežčiau žiūrėti į infekcijų saugumą. Net tada, kai tiesioginė bakterijos plitimo grėsmė neatrodo reali.