Eugenijus Jovaiša: Seimo sprendimai dėl lietuvių kalbos nuvalstybina Lietuvą

Modernios lietuvių kalbos troškimas prisideda prie šalies valstybingumo sumenkinimo

Į valstybinės lietuvių kalbos vartoseną itin liberaliai žiūrintys valdantieji savo sprendimais nuvalstybina Lietuvą, maža to, galimai net pažeidinėja Seimo nario priesaiką, sako Lietuvos valstiečių-žaliųjų sąjungos narys, akademikas Eugenijus Jovaiša. 

Surengtoje spaudos konferencijoje jis atkreipė dėmesį į tai, kad viena tautinė mažuma ypatingai aršiai trokšta suniveliuotos rašybos, o ir iki šiol priimtų pakeitimų jiems negana. 

„Visa visuomenė ir dalis valdančiosios daugumos nutylėjo kitą stulbinantį faktą, kad įstatymo priėmimo metu buvo atsisakyta gramatinės asmenvardžių rašybos. Ir kol nepasipylė nauji asmenvardžių užrašymo variantai, niekas nepagalvojo, kad iš asmenvardžių galima taip išsityčioti“, – kalbėjo E. Jovaiša. 

„Mes šitokiu būdu nuvalstybiname Lietuvą. Kai priimame Seimo nario priesaiką, sakome „gerbti teritorinį vientisumą“. Kas tai yra? Teritorinis vientisumas atsiranda ir iš kalbinio vientisumo, kalbinės erdvės arealo, kurį užima tauta tam tikroje teritorijoje. Tai kaip čia su ta Seimo nario priesaika?“, – klausė parlamentaras^[1]. 

Ar ateityje gali tekti keisti lietuvių kalbos abėcėlę?

E. Jovaiša sako, kad leidimas negramatiškai rašyti asmenvardžius gali lemti ir problemas mokantis lietuvių kalbos.

„Reikia permokyti visą lietuvių tautą, keisti lietuvių kalbos vadovėlius, mokyti visus valdininkus rašyti taip, kaip nori mūsų kitataučiai piliečiai. Kur čia piliečių lygybė? Vieniems galima rašyti pavardes, kaip nori, kitiems – ne. Girdime, kad viena tautinė bendruomenė nori visų diakritinių ženklų, kokie tik yra“, – pridūrė E. Jovaiša. 

Jau anksčiau kalbant apie tai, kad asmenvardžiai dokumentuose galėtų būti rašomi naudojant lietuvių kalbos abėcėlėje neegzistuojančias raides „w“, „x“ ir „q“, buvo kalbėta, kad tą įteisinus reikėtų keisti visą abėcėlę.

„Juk LR Konstitucijos 14 straipsnyje sakoma, kad valstybinė kalba mūsų šalyje yra lietuvių kalba. O rašytinės kalbos pagrindas yra raidynas, kitaip sakant – abėcėlė. Vadinasi, keisti abėcėlę mes, jeigu esame teisinė šalis, galime tik keisdami Konstituciją. Ir tam turi būti labai rimtos priežastys. Jų, mano manymu, nėra. Apskritai nežinau tokios šalies, kuri pastaruoju metu būtų keitusi savo abėcėlę. Jeigu kas nors žino tokią šalį, turėtų jos pavadinimą mums paviešinti“, – yra komentavęs ekonomistas, visuomenės veikėjas Povilas Gylys^[2].

Valstybinės kalbos statuso siūlo atsisakyti

Nuogąstavimai, kad tokiais žingsniais pamažėle kėsinamasi į lietuvių kalbą, kaip valstybės simbolį, panašu, gali turėti pagrindo. 

Laisvės partijos trimituose ne kartą skambėjo pasiūlymai uždaryti Valstybinės kalbos inspekciją ir Valstybinės lietuvių kalbos komisiją, o pačią lietuvių kalbą palikti savireguliacijai.

„Kalbos politiką Lietuvoje turime pakeisti iš esmės – privalome atsisakyti draudimais grįstos norminės kalbos formavimo, nustoti bijoti anglų kalbos viešuosiuose užrašuose ir apskritai nustoti bijoti, kad kažkas sunaikins lietuvių kalbą.

Pokyčius kalbos politikoje galime pradėti jau dabar, nuo Valstybinės kalbos įstatymo peržiūrėjimo ir Valstybinės kalbos inspekcijos uždarymo“, – yra sakiusi Laisvės partijos narė Ieva Pakarklytė^[3]. 

Moterų pavardžių rašymo pakeitimai sunaikintų tautinį identitetą

Visai neseniai viešojoje erdvėje vėl subruzdo moterų pavardėse lygių teisių pasigendantys gyventojai. Jie piktinasi, kodėl moteris, ištekėjusi už vyro, kurio pavardė baigiasi galūne -a, pati negali turėti pavardės tokia galūne. Šiuo metu ištekėjusios moterys gali rinktis pavardę su tradicine galūne -ienė arba šeimos statusui neutralią galūnę -ė. Tad jei vyro pavardė yra Kuosa, jo žmona galėtų būti Kuosienė arba Kuosė, bet ne Kuosa. 

Kalbininkai piktinasi, kad jei parlamentarai bandys ant šios bangos plaukdami gauti didesnius politinius dividendus ir iš tiesų ims svarstyti tokią galimybę, iškiltų grėsmė visam lietuviškos kultūros savitumui.

„Apie 1 450 lietuvių pavardžių turi priesagas -inskas, -inskis, dar apie 300 -anskas, -anskis. Siūlymui pritarus, iš vyro pavardės Aginskas galėtų būti sudaroma moters pavardė Aginska, iš Glinskys – Glinska, iš Bielinskas – Bielinska... Tokiu būdu lietuvių moterų pavardžių darybos modelis visiškai sutaptų su lenkų kalbos“, – sakė Baltų kalbų ir vardyno centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis^[4].

Kodėl neįtraukiami kirilicos arba arabų kalbos rašmenys?

Netrukus po to, kai Seimas uždegė žalią šviesą lietuvių kalbos abėcėlėje nesančių raidžių naudojimui asmenvardžiuose, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovai Seime bandė pristatyti Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektą, kuriuo siūloma leisti asmenvardžiuose naudoti diakritinius ženklus – tai reikštų, kad tam tikrais atvejais Lietuvos Respublikos oficialiame dokumente asmens vardas ir pavardė galėtų būti nė neįskaitomas, kadangi jame būtų gausu rašmenų, nesančių lietuvių kalbos abėcėlėje ir nepažįstamų lietuviams.

Tuokart Seimo LVŽS frakcijos narys Robertas Šarknickas iškėlė klausimą, kodėl gi neįtraukus ir kitų tautų rašmenų, jei jau einame link to, kad lietuviškame asmens dokumente parašyto vardo ir pavardės greitai nepajėgsime perskaityti. 

„Ar kitas žingsnis nebus įteisinti ir kirilicos ar arabų rašmenis? Verta pagalvoti, jei negerbiame savo kalbos. Turbūt sunku būtų patikėti, kad po šitiek okupacijos metų, čia, Lietuvos širdyje, nesant okupantų, savi Lietuvos Respublikos Seimo piliečiai sieks keisti savą kalbą. Tam reikia padėti tašką. Nebegalima leisti pasikartoti sausio mėnesio beprotybei“, – sako parlamentaras^[5].

Nelietuviškų rašmenų naudojimas kertasi su Konstitucija

Tačiau ne tik moralinius klausimus kelia tokie valstybinėje kalboje su Seimo pagalba vykstantys viražai. Lietuvių kalbos instituto darbo grupė išanalizavo Seimo TS-LKD frakcijos narės Dalios Asanavičiūtės įregistruotą Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą ir pateikė krūvą išvadų, tarp kurių – ir sankirta su Konstitucija. 

„Įstatymo projektas (toliau – Projektas) neužtikrina Konstitucijos 14 straipsniu numatyto konstitucinio valstybinės kalbos statuso ir negarantuoja jos vartojimo viešajame Lietuvos gyvenime, neįtvirtina tinkamos tvarkybos, priežiūros ir apsaugos. 

Jis devalvuoja valstybinės kalbos statuso vertę: siaurina lietuvių kalbos vartojimo erdvę kitų kalbų naudai ir menkina prestižą. 

Įstatymas grąžina į 1988 m. būklę, kai lietuvių kalba viešajame gyvenime buvo ne vienintelė valstybinė, o tik viena iš kalbų“, – teigiama išvadose, kurias pasirašė instituto Taryba ir jo direktorė dr. Albina Auksoriūtė^[6].