<h2>Literatūra vėl tampa politinių ideologijų įrankiu</h2>
<p style="text-align: justify;">„Eglė žalčių karalienė“ tikriausiai yra viena žymiausių lietuvių liaudies pasakų, kurią bent kartą esame girdėję visi. Šis liaudies kūrinys, sueiliuotas žinomos, bet kontraversiškos lietuvių literatūros pažibos – Salomėjos Nėries, iš ties yra įsimenantis. Už žalčio ištekėjusi Eglė, greitai susiduria su didžiuliu sielvartu, kai jos broliai, nenorėdami netekti sesers, surezgia kraupų planą: iš sesers dukros išgavę reikiamą informaciją, jaunikį užkapoja dalgiais. Skausmo ir išdavystės apakinta Eglė save ir vaikus paverčia medžiais.</p>
<p style="text-align: justify;">Žinoma, išgirdus šią istoriją vaikystėje, įvykius interpretuojame vienaip – istorija gali atrodyti itin liūdna, šiurpi ir gąsdinanti. Tuo tarpu suaugus, pasaka mums primena apie stiprybę ir meilę. Vis tik, tikriausiai retas įžvelgia užslėptą neapykantos skatinimą. </p>
<p style="text-align: justify;">Pastaruoju metu, lygių teisių aktyvistai kalba apie tai, jog pasakoje žaltys yra alegoriją į užsienietį ir gali skatinti neapykantos kurstymą. Nors tokia nuomonė stebina tiek visuomenę, tiek literatūros specialistus, politikai jau ne pirmą kartą bando pasitelkti literatūrą, taip siekiant skleisti savo ideologines tiesas.</p>
<h2>Įdomi alegorija: žaltys tampa užsieniečiu, o pasakos veiksmas prilyginamas neapykantos nusikaltimui</h2>
<p style="text-align: justify;">Būtent šiuo atveju, kalbos apie neapykantos tam tikrų asmenų grupei kurstymą gali atrodyti itin ekstremalios. Iš esmės, neapykantai gali būti priskiriami iš pirmo žvilgsnio „nekalti“ veiksmai – menkinantis humoras, užgaulūs epitetai, keiksmažodžiai – kuria aplinką, kurioje gali skleistis neapykanta vienos ar kitos grupės atžvilgiu. Jie veda prie įžeidimų, nukreiptų tiesiogiai į asmenį. Tai – patyčios, pajuokos, pravardžiavimas, socialinis vengimas, užgauliojimai, priekabiavimas, grasinimai, niekinantys epitetai individo atžvilgiu[1].</p>
<p style="text-align: justify;">Vis tik, tokį veiksmų traktavimą taikyti pasakoms ar kitam meniniam paveldui yra sudėtinga, o dažniausiai ir ypač netikslinga. Juk liaudies literatūroje gausu epitetų ir pajuokos, tačiau tokie veiksmai pateikiami kaip „blogis", kurį ankščiau ar vėliau nugali „gėris". Net ir pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ Žilvino užkapojimas yra smerktinas, o tai tik sustiprina didžiulis Eglės sielvartas. </p>
<p style="text-align: justify;">Tačiau, lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba neša kitą žinutę: neseniai buvo parengta ataskaita projekto, kuriame buvo atliekamas tyrimas – Lietuvoje gyvenančios socialinės grupės – romai, žydai, musulmonai, LGBT ir kiti matomus rasės bei kilmės bruožus turintys asmenys – išsipasakojo tyrimą atlikusiam sociologui Liutaurui Labanauskui apie tai, su kokia neapykantos kalba ir kurstymu jie susiduria.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/lysander-yuen-wk833orqlje-unsplash.jpg" alt="Literatūros politizavimas" /></p>
<p style="text-align: justify;">Vėliau, L. Labanauskas dalijosi mintimis, kurios gali būti vertinamos nevienareikšmiškai. „Neapykanta yra sena kaip pasaulis. Dauguma religijų turi tam tikras tezes apie tai, ką mylėti ir ko nekęsti.</p>
<blockquote>Elgė žalčių karalienė“ yra labai graži pasaka, kurią mes sekame savo vaikams. Bet ką ji sako? Pasaka yra apie moterį, kuri išteka už „užsieniečio“ princo, jos broliai, pasinaudoję vaiku, tą „užsienietį“ princą gudrumu išsivilioja iš rūmų ir nužudo. Sakoma, kad tai labai graži, pamokanti pasaka. Bet ar gali būti, kad šioje pasakoje aprašytas pirmasis neapykantos nusikaltimas mūsų istorijoje? Jeigu pasakose turime tokių dalykų, tai irgi šį bei tą sako apie mus, – lygių teisių kontrolieriaus tarnybos oficialiame puslapyje savo mintimis dalijosi sociologas. </blockquote>
<p style="text-align: justify;">L. Labanauskas pažymi istorinio–politinio konteksto svarbą.</p>
<blockquote>
<p>Lietuvoje, kaip gana jaunoje šalyje, mes vis dar kuriame socialinę sanglaudą. Šalyje, kurioje veikė KGB ir panašios struktūros, sudėtinga atkurti pasitikėjimo vieni kitais jausmą ir pasitikėjimą institucijomis bei valstybe. Į įvairovę dalis gyventojų vis dar žiūri su įtarumu. Prie to prisideda ir ekonominė nelygybė bei socialinio teisingumo stoka, – teigė jis. </p>
</blockquote>
<p style="text-align: justify;">Tokie samprotavimai papiktino literatūros pasaulio žmones ir kitus ekspertus, kurie nesidžiaugia literatūros politizavimu. Aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė teigė, jog politikų kišimasis į kultūrą yra negebėjimas atlikti svarbių ir reikalingų darbų. </p>
<blockquote>
<p style="text-align: justify;">Pasakos ir neturi būti tik geros. Pasaka visada vaizduoja kovą tarp gėrio ir blogio. Tai padeda vaikams suvokti, kokiame pasaulyje mes gyvename. Jis taip „surėdytas", kad gėrio ir blogio kova vyksta nuolat. Apie tai su vaikais turime kalbėtis. Bet ne politikai turi spręsti, kurios pasakos geros ar blogos, bandant jomis pateisinti ar pridengti kažkokias įstatymines iniciatyvas, – dėstė rašytoja[2]. </p>
</blockquote>
<p class="p1" style="text-align: justify;">„Svarbiausia šio kūrinio tema, visų pirma, yra meilė. Eglė paverčia savo vaikus medžiais iš sielvarto ir lieka stovėti eglės pavidalu amžiname meilės ilgesyje. O Eglės broliai argi žudė ne iš meilės? Per daug mylėjo seserį ir nenorėjo jos atiduoti kitokiam jaunikiui, nors ji ir buvo laiminga su Žilvinu. Tai yra puikybė, pavydas, bet ne neapykantos nusikaltimas," – „Respublikai" teigė D. Kazragytė.</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Iš tiesų, kalbant apie pasakas, svarbu suvokti jų poveikį asmens būsenai bei psichologijai. „Vakaro žinių“ kalbinta vaikų psichologė ir psichiatrė Viktorija Grigaliūnienė primena, kad pasakos padeda vaikams praplėsti akiratį ir formuoja jų emocinį pasaulį.</p>
<blockquote>Literatūros kūriniai padeda žmonėms išreikšti emocijas ir praturtinti save. Ne visos pasakos turi baigtis laimingai arba pasakoti tik gerus dalykus. Nes vaikas gyvena pasaulyje, kuriame kartais būna liūdesio ar ištinka netektys. Jis turi išmokti tvarkytis ir su šiomis emocijomis. Per kūrinius vaikas ir yra mokomas tokių dalykų. Pasakos pabaiga gali būti liūdna, nes tai moko empatijos ir atjautos, bet neturi būti žiauri, – sako V. Grigaliūnienė.</blockquote>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Specialistė atkreipia dėmesį, kad kiekvienas skaitytojas literatūrą vertina pagal savo nuostatas ir neneigia, jog lietuviškos pasakos nestokoja smurto, tačiau viskas priklauso nuo interpretacijų. Pažymima ir tai, jog politinių jėgų vertinimas ir kritika literatūrai panašėja į cenzūrą. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">„Analizuoti kūrinius galima, bet ar reikia tuo pagrindu inicijuoti įstatymus ar pakeitimus, priiminėti sprendimus? Manau, ne. Nes jeigu jau politikai ar institucijos ima vertinti kūrinius, tuomet turėtų tai daryti ne tik vienu atveju. Pavyzdžiui, kodėl tada nesigilinama į kai kurias dainas, kurios neturi nei prasmės, nei reikšmės, o tik bukina žmones. Jeigu jau užsiimama vertinimu, neturi būti užsipultas vienas konkretus turinys. Tuomet tegul analizuoja spektaklių, dainų turinį ir taip grįšime prie sovietmečio, kai viskas buvo kontroliuojama ir cenzūruojama," – teigia psichologė bei psichiatrė V. Grigaliūnienė[3].</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/laura-kapfer-hmcmuzklxa4-unsplash.jpg" alt="Knygos" /></p>
<h2>„Eglė žalčių karalienė“ sueiliavusi S. Nėris šiandien vertinama dviprasmiškai</h2>
<p style="text-align: justify;">Liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ į eiles sudėjusi S. Nėris ir pati dažnai yra kritikuojama, ypač dėl savo vaidmens ir pozicijos Lietuvos okupacijos akivaizdoje. 1940-ais poetė buvo paskirta Liaudies Seimo atstove ir išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį.</p>
<p style="text-align: justify;">Poetei buvo patikėta užduotis parašyti poemą Stalino garbei. Užduotį S. Nėris įvykdė – AT sesijoje, kurios metu okupuota Lietuva buvo įtraukta į SSRS sudėtį, ji perskaitė parašytos „Poemos apie Staliną" ištrauką. Tuo metu, ji aktyviai rašė ir kitus kūrinius partinėmis temomis[4].</p>
<p style="text-align: justify;">Kai 1941-aisiais nacistinė Vokietija įsiveržė į SSRS, S. Nėris pasitraukė į Rusiją. Po karo poetė sugrįžo į Kauną, užsiėmė literatūrine veikla, bet 1945-aisiais mirė nuo kepenų vėžio. S. Nėris mirė Maskvoje, tačiau vėliau jos palaikai parvežti į Kauną ir palaidoti Karo muziejaus sodelyje. Vėliau poetė iškilmingai perlaidota Petrašiūnų kapinėse.</p>
<p style="text-align: justify;">Nors šiandien jos asmenybė vertinama kontraversiškai, o ypač daug kritikos susilaukia poetės veiksmai okupacijos akivaizdoje, jos kūriniai turi didžiulę literatūrinę vertę, o ir pati S. Nėris yra vienas skambiausių vardų lietuvių literatūroje.</p>
