Susipažinkite su amerikiečiu, išradusiu pleistrą: nuo medvilnės pirkėjo ir atsidavusio vyro iki sėkmingo verslininko
Tiesiog genialus kūrinys, sujungęs medvilnę su chirurgine juosta, padėjo gydyti žmonos buitines žaizdas ir įpjovimus. Taip atsirado pleistras. Tačiau retas žino šią istoriją apie Earle Dicksoną. Šios istorijos genialumas slypi paprastume, tad galima sakyti, pleistras yra vienas iš genialiausių išradimų žmonijos istorijoje.
Šiandien pleistrai yra tokie paplitę ir patikimi, kad sunku įsivaizduoti planetą ar vaistinėlę be jų. Tačiau jie yra gana naujas namų ir profesionalios sveikatos priežiūros elementas, kurį vos tik prieš šimtmetį išrado „Johnson & Johnson“ darbuotojas.
E. Dicksonas nebuvo išradėjas. Jis buvo Naujojo Džersio bendrovės medvilnės pirkėjas. Ir, matyt, taip pat buvo vienas iš puikių vyrų.
1917 m. E. Diksonas vedė Džozefiną Frančeską Knight. Jis greitai pastebėjo, kad jo naujoji nuotaka, dirbdama virtuvėje nuolat susipjaustydavo pirštus, tad jam atrodė, kad dideli tvarsčiai, kuriais jis jai padėdavo pirštus gydyti, yra per dideli ir gremėzdiški[1].
Įkvėpimą išradimui jis taip ir rado čia pat, savo namuose. Jis paėmė du „Johnson & Johnson“ produktus – lipnią juostą ir marlę, kuriuos sujungęs sukūrė pirmąjį lipnų tvarstį. Pleistrai yra žemų technologijų išradimas, todėl tai, kad jie mūsų gyvenimuose atsirado tik prieš 100 metų, dar labiau stebina[2].
Tokios permainingos technologijos kaip automobilis, skrydžio stebuklas ir, atrodytų, neįmanomas transatlantinio radijo ryšio pasiekimas buvo pradėti kurti dviem dešimtmečiais ar net dar seniau nei atsirado pleistras. Kitaip tariant, žmonės galėjo greičiau nuskristi iš Niujorko į Londoną, nei užklijuoti tvarstį ant kruvino piršto.
Gudrus bandymas paguosti žmoną netrukus įgavo kitokią prasmę visame pasaulyje
Bendrovė „Johnson & Johnson“ pritarė E. Dicksono idėjai ir pavadino gaminį „Band-Aid“ . Už genialų prekės ženklo pavadinimą yra atsakingas gamyklos prižiūrėtojas W. Johnsonas Kenyonas. Taip du egzistuojantys produktai tapo dar vienu nauju.
Pleistrai pasirodė rinkoje 1921 m., juos vaistinėse pardavinėjo keliaujantys „Johnson & Johnson“ pardavėjai.
Bendrinis terminas – lipnūs tvarsčiai. Tačiau šiaurės amerikiečiai ir kiti žmonės visame pasaulyje juos žino prekės ženklo pavadinimu ir pleistrus tiesiog vadina „Band-Aids“.
„Band-Aids“ sulaukė tokios sėkmės, kad šis terminas kasdienėje amerikiečių anglų kalboje vartojamas vietoj lipnių tvarsčių, todėl visuomenė nemato skirtumo tarp šių dviejų pavadinimų.
Produkto sėkmė lėmė, kad atsirado pirmasis komercinis tvarstis nedidelėms žaizdoms, kurį vartotojai galėjo lengvai uždėti ir naudoti namų sąlygomis.
Kad ir kaip jie būtų vadinami, E. Dicksono inovacija visiems laikams smarkiai pagerino pirmąją pagalbą. Jis sukūrė medvilninės marlės ir lipnių juostelių, padengtų krinolinu, prototipą, kurį buvo galima nulupti, kad išryškėtų klijai, o marlę bei juosteles būtų galima lengvai užvynioti ant žaizdos.
Tinkamas žmogus tinkamu laiku sukūrė tinkamą produktą ir net dirbo tinkamoje bendrovėje
Earle Ensign Dickson gimė 1892 m. spalio 10 d. Grandvėjuje, Tenesio valstijoje, daktaro Richardo Ensigno ir Minnie (Hester) Dicksonų šeimoje. Jo tėtis buvo gydytojas iš Vakarų Masačusetso, mama kilusi iš Konektikuto. Remiantis JAV gyventojų surašymo duomenimis, Earle Dicksonas buvo vienintelis vaikas šeimoje, nes kūdikystėje neteko jaunesniojo brolio Marko.
Didžiąją gyvenimo dalį E. Diksonas gyveno Highland Parke, Naujajame Džersyje, kur maždaug Pirmojo pasaulinio karo metais įsidarbino bendrovėje „Johnson & Johnson“.
1845 m. buvo užpatentuotas chirurginis gipsas – priemonė, sudaryta iš natūralaus kaučiuko ir dervos. XIX amžiuje buvo sugalvotos įvairios juostos iš natūralaus (nesukietėjusio) kaučiuko, tačiau nė viena iš jų nebuvo aseptinė ar antiseptinė, tad 1921 m. E. Dicksono sugalvotas lipnus marlinis tvarstis tapo tikru išradimu.
Išradimas savo kelią prasiskynė ne iš pirmo karto
„Johnson & Johnson“ jau buvo populiari didelių medvilninių ir marlinių tvarsčių, skirtų ligoninėms ir kareiviams, gamintoja, kai E. Dicksonas pasiūlė savo „Band-Aid“. Ši jo idėja rinkoje prigijo sunkiai Iš pradžių rankų darbo tvarsčiai nebuvo gerai parduodami. Per pirmuosius metus jų parduota tik už 3 000 JAV dolerių. Taip galėjo būti todėl, kad pirmosios tvarsčių versijos buvo 2-1/2 colio pločio ir 18 colių ilgio.
Žmonės turėjo nukirpti tiek tvarsčio, kiek reikėjo žaizdai uždengti. Tai buvo itin gremėzdiška pagal šiandieninius standartus. Greitai atsirado patobulinimų.
1924 m. pradėti gaminti mašininiai įvairių dydžių pleistrai.
Sterilizuoti tvarsčiai rinkoje pasirodė 1939 m. 1958 m. pasirodė jų vinilinė versija, tačiau prireikė puikios rinkodaros, tad pasitelkus į pagalbą įpjovimams ir įbrėžimams linkusius Amerikos vaikus, pagaliau pleistras tapo kultūriniu fenomenu.
Bendrovė surado jaunų amerikiečių nuotykių ieškotojų armiją, kad galėtų išbandyti savo gaminį lauke. Tai buvo Amerikos skautai. Jie dažnai patirdavo būtent tokias traumas kaip nedidelius įbrėžimus, įpjovimus ir įbrėžimus, kuriuos geriausiai gydė pleistrai.
„Band-Aids“ taip pat buvo įtraukti į specialiai Amerikos skautams gaminamus pirmosios pagalbos rinkinius. Šie rinkiniai buvo skirti padėti skautams užsitarnauti nuopelnų ženklelius, ypač už pirmosios pagalbos suteikimą.
Originaliame 1925 m. pirmosios pagalbos rinkinyje buvo trikampio formos tvarsčiai timpai, kompresas ir du saugūs smeigtukai. Visa tai buvo įdėta į paprastą kartoninę dėžutę.
Panašu, kad pasaulinis „Band-Aid“ pasisekimas atėjo savo laiku
Tvarsčiai susilaukė tarptautinės auditorijos dėmesio, kai per Antrąjį pasaulinį karą kartu su JAV kariais dešimtimis milijonų keliavo į užsienį. Pažangesnis skautų pirmosios pagalbos rinkinys buvo konservų dėžutėse. 1932 m. „Johnson & Johnson Band-Aid“ pirmosios pagalbos priemonėmis apsiginklavo skautės.
Antrajame pasauliniame kare su JAV kariais keliaujant į užsienį dešimtimis milijonų vienetų, pleistrai susilaukė tarptautinės auditorijos dėmesio. Jų naudojimas sąjungininkų ginkluotosiose pajėgose dar labiau padidino pleistrų žinomumą ir populiarumą.
1950 m. išleistoje „Little Golden Books“ knygelėje pasakojama apie berniuką Daną, kuriam mama, užklijavusi pleistrą ant piršto, ištaiso „popą“. Knygelė tapo viena sėkmingiausių vaikiškų leidinių JAV istorijoje.
Dėl gydomųjų pleistro galių pasikeitęs Danas visą likusią knygos dalį vežioja tvarsčius savo vežimėlyje ir gydo kaimynų draugus, augintinius ir net žaislus. Prie knygos buvo pridėti ir šeši tikri lipnūs prekės ženklo tvarsčiai, pritvirtinti knygos viduje ir reklamuojami ant viršelio, kad prireikus vaikai galėtų patys tvarstyti savo sužeistus žaislus.
Vien pirmojo knygos leidimo tiražo leidykla išspausdino 1,75 mln. egzempliorių – iš viso Amerikos berniukų ir mergaičių rankose atsidūrė 10,5 mln. pleistrų. Tuo metu E. Dicksono pleistras jau buvo tapęs bene sėkmingiausiu namų priežiūros produktu istorijoje. Dabar jis tapo popkultūros ikona.
Knyga buvo įtraukta į Smithsonian kolekciją Nacionaliniame Amerikos istorijos muziejuje, kuris ją pripažino už novatoriškus eksponavimo ir rinkodaros metodus.
Pleistro kūrėjas buvo ištikimas „Johnson & Johnson“ iki pat mirties
E. Dicksonas mirė 1961 m. rugsėjo 21 d. Ontarijuje, Kanadoje. Jam buvo 68 metai. Po savo proveržio prisidėjęs prie įmonės veiklos, E. Dicksonas visą likusią profesinės karjeros dalį dirbo „Johnson & Johnson“. Bendrovė galiausiai paskyrė jį kompanijos viceprezidentu ir šias pareigas jis ėjo iki pat išėjimo į pensiją 1957 m.
Jis taip pat buvo direktorių valdybos narys iki pat savo mirties 1961 m. Metais prieš jo mirtį įmonė kasmet parduodavo pleistrų už daugiau kaip 30 000 000 000 JAV dolerių. Šiandien bendrovė kasdien pagamina 10 milijonų pleistrų – maždaug 117 tvarsčių per sekundę[3].
Tačiau „Band-Aid“ pleistrai tapo ne tik gaminiu ir preke. Jie tapo platesnio kultūrinio leksikono dalimi. Britų labdaros grupė „Band Aid“ grupė susikūrė 1980-aisiais ir padovanojo pasauliui šventinę klasiką „Do They Know It’s Christmas“. Grupė įkvėpė „Live Aid“ – 1985 m. labdaros koncertą, tapusį tarptautine popkultūros sensacija[4].
Naujojo Džersio valstijoje, Highland Parke, 2019 m. buvo pagerbtas gimtojo miesto medicinos išradėjo herojus, pristatant E. Dicksonui skirtą paminklą, vietos gyventojų vadinamą „Band-Aid suoliuku“. Jį sukūrė vietos menininkė JoAnn Boscarino. Suoliukas stovi Pietinėje ketvirtojoje aveniu, maždaug už dviejų kvartalų nuo buvusių Diksonų namų Montgomerio aveniu.
