Turkmėnijos planus stabdo ribotos dujų tiekimo į Europą galimybės
Turkmėnija – ketvirta pagal dydį pasaulyje pagal turimus gamtinių dujų išteklius – šalis galėtų tapti vienu pagrindiniu dujų tiekėjų Europai, tačiau, lyginant su kitomis valstybėmis, jos galimybes riboja keletas veiksnių. Tuo pat metu jos seniai sumanyto projekto, numatančio dujotiekio per Kaspijos jūrą tiesimą, realizavimui lieka vis mažiau laiko. [1]
Turkmėnistano idėja, susijusi su Transkaspijos dujotiekio tiesimu, aptariam nuo 2007 metų. Jį norima nutiesti Kaspijos dugnu, sujungiant už maždaug per 300 km vienas nuo kito esančius Turkmenbaši miestą Turkmėnijoje ir Baku Azerbaidžane. Projektą realizavus, dujos vamzdynais iš Turkmėnistano ir Kazachstano galėtų pasiekti Europą apeinant Iraną ir Rusiją. Vamzdynas taptų Pietinio dujotiekio koridoriaus – vienintelės didelės dujotiekių sistemos, veikiančios dujomis turtingame Kaspijos regione, dalimi. Skirtingais skaičiavimais, projekto realizacija gali kainuoti 2-5 mlrd. JAV dolerių.
Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo metu dujų poreikis niekur nėra toks didelis, kaip Europos Sąjungoje, kadangi pastaroji, po konflikto Ukrainoje pradžios, visais įmanomais būdais siekia atsiriboti nuo Rusijos ir jos gamtinių išteklių.
Tik kol Europa, siekdama išvengti naujos istorinės energetinės krizės, vis dar ieško naujo tiekėjo, Turkmėnistanas tūno šešėlyje. Reikalas tas, kad Transkaspijos dujotiekio projektas susiduria su rimtomis finansinėmis problemomis. Tai susiję su tuo, kad dėl klimato kaitos bei kovos su ja smarkiai mažėja investuotojų susidomėjimas dideliais iškastinio kuro projektais.
Tiesa, Ašchabadas projektą vertina kaip realų ir ekonomiškai pagrįstą. „Turkmėnistanas įsitikinęs, kad nėra jokių, dujotiekio tiesimui galinčių trukdyti, finansinių, ekonominių ar politinių veiksnių“, – pareiškė šalie URM. [2]
Kliūčių dujų tiekimui į Europą iš Turkmėnijos apstu
Tuo pat metu specialistai linkę išskirti net ne vieną, o kelis, projekto realizacijai smarkiai galinčius pakenkti, veiksnius.
Finansavimas
Dar liepą Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė, kad kol nebus aišku, kas finansuos projektą, jo realizavimas neatrodys įmanomas.
„Jūs puikiai žinote, kad šiuo metu Europos bankai nutraukė su iškastiniu kuru susijusių projektų finansavimą. Tai reiškia, kad projektui bus sunku pritraukti reikiamas lėšas“, – buvo įsitikinęs azerų lyderis. [3]
Pigesnių ir greitesnių alternatyvų buvimas
Vietoje didelio ir brangiai atsieisiančio dujotiekio tiesimo, per kelis artimiausius mėnesius galima realizuoti mažesnį, 400-600 mln. JAV dolerių kainuojantį, projektą. Tokią idėją išsakė britų energetikos saugumo specialistas, turintis ilgametę Centrinės Azijos tyrinėjimo patirtį, Džonas Robertsas (John Roberts).
Tikėtina, tokie teiginiai susiję su tuo, kad Dž.Robertsas konsultuoja amerikiečių įmonę „Trans Caspian Resources Inc.“. Pastaroji esą pasirengusi nutiesti 78 km ilgio jungiamąjį Transkaspijos dujotiekį tarp Turkmėnistano ir Azerbaidžano, kuriuo ir galėtų būti eksportuojamos turkmėniškos dujos.
Dialogo su Vakarais nebuvimas
„Problemą gilina tai, kad kad nevyksta jokios derybos tarp potencialių dujų pirkėjų Europoje ir Turkmėnijos valdžios. Tokio tipo dialogai su Turkmėnistanu įvyksta labai retai, maždaug kartą per dešimt metų“, – patikslina Dž.Robertsas.
Oficialūs ES atstovai irgi nurodo, kad, bent jau šiuo metu, jokių poslinkių dėl galimo turkmėniškų dujų tranzito į Europą nevyksta.
Turkmėnai rizika susipykti su Rusija
Taip pat reikia nepamiršti, kad Turkmėnija palaiko artimus santykius su Rusijos, o pastarosios dujų tiekimas į Europą šiuo metu yra minimalus. Labai tikėtina, kad Rusijos požiūris į sąjungininką, kuris, bandydamas pasinaudoti susidariusia padėtimi, nori mėginti pasipelnyti, gali labai greitai pasikeisti į blogąją pusę.
Tiesa, formaliai Kremlius neturi teisės blokuoti dujotiekio Kaspijos jūra tiesimo projekto, kadangi pagal 2018 m. Konvenciją dėl Teisinio Kaspijos jūros statuso, tam užtenka tik Azerbaidžano ir Turkmėnistano susitarimo.
Visgi Ašchabadui teks veikti atsargiai, nes, priešingu atveju, jis rizikuotų ilga ir stipriai sugadinti santykius su Maskva.
Europos pasirinktas „žaliasis“ kursas
Laikas, per kurį turkmėniškų dujų tiekimas Europai dar būtų aktualus, nenumaldomai senka ir todėl, kad ES valstybės vis daugiau dėmesio skiria atsinaujinančių energetinių išteklių naudojimui.
„Viskam yra savas laikas. Europai dujos bus reikalingos artimiausius 15-20 metų“, – situaciją apibendrino Azerbaidžano naftos-dujų perdirbimo įmonės „Socar“ viceprezidentas Vitalijus Bailarbekovas.
Remianti Londone veikiančio Energetikos instituto surinkta statistika, daugiau negu 80 proc. savo išgaunamų dujų Turkmėnija tiekia Kinijai. Likusi dalis tenka Rusijai ir NVS šalims. [4]
