„Virš įstatymo“ – per pinigus arba pažintis
Dabartinė planeta – chaoso.
Gali galvoti: tai savi vaikai pagrobiami, tai atrandami – ir vėl iš naujo[1]. Epicentre tokia informacinė painiava, kad nebeįmanoma susigaudyti, – visos temos turi kelias perspektyvas, kurios skirtingomis dienomis vertinamos skirtingai. Skeptiškas požiūris, šiuo atveju, pasirodo, yra didelis laimėjimas, kadangi tam tikri žmonės vis dažniau iškreipia prieš nosį esantį vaizdą.
Nesuklysime sakydami, jog „zombinimas“ veikia keliomis skirtinomis pamainomis: manipuliatoriai kalba vienaip, filtruojantys informaciją – kitaip, ir taip subręsta bent 2 skirtingos versijos. Vyšnia ant torto – kas kaip nori, taip pagražina – savo malonumui. Vėlgi, galime tik įsivaizduoti, kas dedasi galvoje tų, kurie siekia pasitenkinti iš kitų klaidinimo, „apeinant“ faktus, kontekstą bei pagrindimą.
Realybėje, kurioje daugelis pasauliečių elgiasi kaip nemąstanti akla viskuo tikinti banda – tik kad mekena priešingus dalykus – niekas nėra apsaugotas – visi anksčiau ar vėliau pasimaus. Nederėtų stebėtis: gyvename laikais, kai 1 iš 3 postų yra melas arba tik dalis tiesos. Pasufleruosiu: arba mes perimsime „Zombilandą“ kairiuoju smegenų pusrutuliu, arba naudosime kritinį mąstymą ir atsirinksime informaciją – su faktais ir realybe.
Dvasinės bendruomenės karts nuo karto taipogi mus apmauna, tvirtindamos, kad „fainiai“ su kokoso aliejumi skusti kojas – ataugos, žinoma, nenukris, bet poveikio tai jokio. Ristele prie pavyzdžių.
Įsivaizduokime „bičą“, kurio sklypas ribojasi su draustiniu. Ta vieta prie pat upės, dėl ko pastarasis pasistato stalą kasdieniam piknikui. Menkas nesklandumas: iškylauti toje vietoje gi negalima, kadangi tai draustinio teritorija. Dėl šios priežasties vyras gauna 5 laiškus su perspėjimais, jog, jei nepatrauks stalo ir nenustos ten vaikščioti – gaus baudą.
Neišgąsdinsite – šis nusiteikęs susimokėti – nes „nu“ juk nėra ko bijoti, ir toliau tęsia savo apeigas, žvelgdamas į baudas it į kassavaitinį abonementą, leidžiantį elgtis kaip nori. Toks vaizdas yra šiandienoje; toks peizažas boluoja tarp vargšų (daugumos) bei „revoliucionierių“.
„Idiokratijoje“ taikinys naudingi ryšiai – ne „iš draugiškumo“
Bendravimas pasaulyje neretai yra paremtas skirtingomis taisyklėmis ir motyvais.
Pavyzdžiui, elitui – nauda visateisiška, – pastarajam negalioja tos pačios taisyklės kaip „žiobaram“. Žmonės nerimauja dėl dirbtinio intelekto (DI). Bet ar suvokiate, jog mažametis vaikas laikui bėgant pats galės nuspręsti pasikeisti lytį ir sėstis „ant vaistų“ visam likusiam gyvenimui, ir valstybė jį rems, užuot leidusi gyventi su mylinčiais tėvais, saugančiais nuo propagandos mokyklose? Turime daug daugiau problemų, tačiau grįžkime prie pasiekimų.
Gausu įtarinėjimų, jog susidursime su dar vienu rimtu iššūkiu, – DI pokalbio programėlės neva taip pat kels pavojų švietimui, žurnalistikai, kompiuterių programavimui ir galbūt bet kuriai profesijai, kuri priklausė nuo žmogaus autorystės.
Konkrečiau, susiduriant su „ChatGPT“ sugeneruotu tekstu, bus keblu suprasti, ar jo autorius yra asmuo, ar robotas. Šiuo atveju gali atrodyti, kad riba tarp žmogaus ir technologijos nyksta greičiau nei bet kada. Bet iš tikrųjų DI pabrėš netikrumą, kuris jau ir taip egzistuoja mūsų kultūroje[2].
Apsvarstykime visiems pažįstamą scenarijų.
Prieš pasimatymą gaunate trumpąją žinutę: „Atsiprašau, aš sergu. Šį vakarą man nepavyks.“ Dvejojate: ar ji tikrai serga? Kaip jūs galite tiksliai žinoti, kad jos liga nėra baltas melas, skirtas pripažinti, kad ji nebenori jūsų matyti?
Tokiais momentais kalba tampa barjeru. Tačiau, nors gali atrodyti keista, kad natūralius pokalbius bus galima priskirti AI autorystei, techniniai laimėjimai mus pasivys – lanksčiai, lakoniškai arba absurdiškai; „raganėsime“, sukčiausime arba protingai panaudosime.
Studentai suksys patys – „ChatGPT“ diplominio darbo nerašys
Kalba paprastai yra viešas reikalas. Be to, ji suteikia įrankių atsiverti bendroje dialogo erdvėje. Vis dėlto, pasitikėjimas dirbtiniu intelektu sukelia abejonių dėl to, kas paslėpta. Ką tai pranašauja ir kaip tai mus palies?
Pavyzdžiui, specialiu kriptografiniu kodu, įterptu į žodžių sekas ir skyrybos ženklus, siekiama suteikti teksto tikrintojams algoritminės kilmės sertifikatą. Autorinis aptikimas tuo tarpu įgalintų tiksliai žinoti, jog studentas nepateikė „ChatGPT“ rezultatų, parašytų koledžo bakalauro stiliumi. Be abejonės, galime įsivaizduoti pasaulį, kuriame profesoriai reikalauja, kad studentai pateiktų DI sukurtus juodraščius prieš baigiamuosius rašinius. Tačiau tokiu atveju pastarieji turėtų atskirti savo galutines mintis nuo ankstesnių algoritminių versijų.
Kai netenkame pripažinimo bendroje erdvėje, ieškome žinių kaip paguodos kito proto užkampiuose[3].
DI įtraukimas į natūralaus pokalbio orbitą skatins matyti etinius santykius kaip svorio centrą. O nagrinėjant teksto autorystę, tikslas – griežtai tariant – nebus įsitikinti fakto žinojimu; veikiau surasti ką nors, atsakingą už žodžius. Tai, jog dėstytojai tikisi, kad studentai pateiks esė, parašytą autentišku, o ne algoritminiu intelektu, atspindės jų siekį vertinti už nuopelnus. Nors planas gali klostytis nesklandžiai.
Žinios vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau šiandieniniame pasaulyje daug svarbiau lavinti kritinį mąstymą, efektyvų bendravimą ir įtikinamą samprotavimą – įgūdžius, kuriuos turėdami sąmoningai bendrausime su kitais, tobulėdami patys.
