Išgąstis kyla dėl nežinojimo
Per pastaruosius kelis mėnesius dirbtinis intelektas (DI) tapo pasaulinio masto pokalbių objektu, kadangi smarkiai paplito tokios priemonės kaip, pavyzdžiui, pokalbių robotai ir įvairios automatinių vaizdų generavimo programos. Kai kurie žymūs mokslininkai ir technologai netyli – reiškia susirūpinimą dėl hipotetinio egzistencinio pavojaus, kurį kelia šie pokyčiai[1].
Tvirtinama, jog dirbant dirbtinio intelekto srityje jau kelis dešimtmečius, populiarumą įgaunančių technologijų šuolis ir po jo kylanti sensacija stebina vis labiau. Dėl šios priežasties siekiama ne supriešinti, bet subalansuoti visuomenės nuomonę, kurioje, rodos, neproporcingai dominuoja su DI susijusių neobjektyvių egzistencinių grėsmių baimė. Kita vertus, galbūt nėra reikalo sakyti, kad negalima ar nereikėtų nerimauti dėl „egzotiškesnės“ rizikos – pasaulis kinta tikrai sparčiai – jau per minutę gali nutikti bet kas.
Nepaisant to, Europos mokymosi ir intelektualiųjų sistemų laboratorija (ELLIS) mano, jog viena svarbiausių pareigų – įvertinti galimas rizikas, ypatingai atsižvelgiant į vyriausybinių organizacijų, svarstančių reguliavimo veiksmus dalyvaujant technologijų bendrovėms, kontekstą[2]. Kad neįsivyrautų „nusikalbėjimas“, kitaip sakant.
DI „perims“ klimato kaitos, pandemijos ir nelygybės klausimus
Dirbtinis intelektas yra kompiuterių mokslo ir inžinerijos disciplina, susiformavusi dar XX a. šeštajame dešimtmetyje[3]. Jos tikslas – sukurti protingas skaičiavimo sistemas, remiantis žmogaus protu. Vėlgi, kadangi žmogaus intelektas yra itin sudėtingas ir įvairus, DI apima daug sričių, kuriose siekiama imituoti mūsų protines galimybes – nuo „buitinio“ suvokimo iki loginio mąstymo, planavimo bei sprendimų priėmimo.
Atsižvelgiant į kompetencijos lygį, dirbtinio intelekto sistemas galima suskirstyti į kelis lygmenis.
Silpnasis dirbtinis intelektas. Tai sistemos, gebančios atlikti konkrečias užduotis arba spręsti problemas, šiuo metu savo našumu neretai lenkiančios žmones. Tai gali būti, tarkime, pokalbių robotai, tokie kaip chatGPT arba balso asistentai, tokie kaip „Siri“ ir „Alexa“ bei vaizdų atpažinimo sistemos ir rekomendacijų algoritmai[4].
Stiprusis dirbtinis intelektas. Ši intelekto sistema pasižymi intelekto lygiu, panašiu į žmogaus, įskaitant gebėjimą suprasti, mokytis ir taikyti žinias atliekant įvairias užduotis. Įsidėmėkite: ši intelekto rūšis iš esmės yra hipotetinė ir iki šiol nebuvo įgyvendinta.
Aukščiausios rūšies dirbtinis intelektas. Jei pasiektume šį lygį, tai reikštų, jog DI visose užduotyse pranoksta pasauliečius. Žmonija iš tiesų tokio pokyčio nė negalėtų suvokti – kaip skruzdė negali suprasti mūsų intelekto. Visgi aukščiausios rūšies dirbtinis intelektas – labiau spekuliatyvi sąvoka (bent jau kol kas).
Galima teigti, kad DI gali būti taikomas bet kurioje srityje – nuo švietimo iki transporto, sveikatos priežiūros, teisės ar gamybos, keisdamas bene visus visuomenės gyvenimo aspektus.
Akivaizdu – šios technologijos nuvertinti negalime: net ir silpnasis DI pavidalas turi didelį potencialą užtikrinti tvarų ekonomikos augimą ir padėti spręsti opiausius XXI a. iššūkius, tokius kaip klimato kaita, pandemijos ar nelygybė.
Šiuolaikinių dirbtinio intelekto sistemų iššūkiai – jų yra ne vienas
Per pastarąjį dešimtmetį dirbtiniu intelektu grindžiamų sprendimų priėmimo sistemų diegimas įvairiose srityse, pradedant socialine žiniasklaida ir baigiant darbo rinka, kelia vis didesnę visuomeninę riziką bei iššūkius, kuriuos reikia spręsti.
Ne per seniausiai atsiradę GPT modeliai apsunkina daugelį esamų iššūkių, sukurdami šūsnį naujų. Beprecedentis mastas ir greitis, kuriuo šias priemones pradėjo naudoti šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje, kelia dar didesnį krūvį esamoms visuomeninėms bei reguliavimo sistemoms.
Nepaisant to, yra keletas svarbių DI iššūkių, kurie reikalauja daugiau dėmesio.
Žmonių manipuliavimas, turintis pražūtingų padarinių, susijusių su melaginga informacija, nuomonės formavimu ir demokratinių procesų rezultatais[5].
Algoritminė diskriminacija, įtvirtinanti stereotipus, diskriminacijos modelius ir priespaudą.
Privatumo pažeidimas ir duomenų naudojimas be kūrėjų sutikimo ar kompensacijos.
Darbuotojų, anotuojančių ir taisančių dirbtinio intelekto sistemas, išnaudojimas.
Didžiulis anglies dioksido kiekis, reikalingas sistemoms kurti.
Sistemų, sugalvojančių tikrovišką turinį (vaizdus, tekstus, garso įrašus, vaizdo įrašus ir t. t.), neatitinkantį realaus pasaulio, tiesos trūkumas.
Darbo vietų ir profesijų kaita.
Galios sutelkimas sistemas kontroliuojančių asmenų rankose.
Nepriteklius ir gyvenimas „už eurą“ į dieną – ne dirbtinio intelekto rezultatas
Užuot sutelkus dėmesį į (minėtus) apčiuopiamus pavojus, daugiausia dėmesio, deja, skiriama hipotetiniams egzistenciniams dirbtinio intelekto pavojams.
Egzistencinė rizika – tai potencialus scenarijus, keliantis grėsmę tolesnei žmonijos egzistencijai, kurio pasekmės gali negrįžtamai pakenkti civilizacijai arba ją sunaikinti, taigi ir lemti mūsų kaip rūšies išnykimą.
Šiuo atveju egzistencinės rizikos pavyzdžiai yra susiję su pasauliniu katastrofišku įvykiu (asteroido smūgiu ar pandemija), planetos, kurioje galima gyventi, sunaikinimu (dėl klimato kaitos, miškų kirtimo ar svarbiausių išteklių, tokių kaip vanduo ir švarus oras, išeikvojimo) arba pasauliniu branduoliniu karu.
Mūsų pasaulis susiduria su daugybe pavojų, o ateities įvykius nuspėti sunku. Atsižvelgiant į šį neapibrėžtumą, turime nustatyti savo prioritetus.
Nesuklyskite: nedidelę nekontroliuojamo „superintelekto“ galimybę reikia vertinti atsižvelgiant į kontekstą, įskaitant 3,6 mlrd. žmonių pasaulyje, kurie yra labai pažeidžiami dėl klimato kaitos; maždaug 1 mlrd. žmonių, kurie gyvena už mažiau nei 1 JAV dolerį per dieną; arba 2 mlrd. žmonių, kenčiančių nuo konfliktų. Tai žmonės, kurių gyvybei šiandien iš tikrųjų gresia rimtas pavojus, kurio, tiesą sakant, tikrai nesukelia „super“ dirbtinis intelektas.
Derėtų suvokti, jog susitelkdami į hipotetinį egzistencinį pavojų, atitraukiame dėmesį nuo realių problemų, skatindami nereikalingą paniką.
Priešingai, visuomenei būtų naudinga parengti konkrečius koordinuotus sprendimus, skirtus šiandienos iššūkiams spręsti, įskaitant DI reguliavimą. Tuo tarpu tam reikia, kad bendradarbiautų ir įsitrauktų didžiausią poveikį patiriantys visuomenės sektoriai kartu su būtinomis techninėmis bei valdymo žiniomis.
Atėjo laikas veikti – jau dabar.
