Vakarų pažaduose būti su Ukraina „tiek, kiek reikės“ netrūksta savanaudiškumo
Vokietija ir Jungtinė Karalystė jau pristatė pirmąją kovinių tankų siuntą į Ukrainą. Tankai „Leopard“ ir „Challenger“ Kijevui buvo pažadėti jau anksčiau, tačiau šios savaitės pradžioje pagaliau pasiekė Ukrainą. Sulaukta ir šarvuotų JAV transporterių „Stryker“.
Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas pats apžiūrėjo šį pajėgų papildymą ir teigė, kad prieš metus „niekas nebūtų pagalvojęs, kad partnerių parama bus tokia stipri“[1].
Nors tokiuose teiginiuose yra daug tiesos, „tokia stipria“ Vakarų partnerių parama galima vis dažniau suabejoti. Tiek didžiosios Vakarų Europos valstybės, tiek ir JAV Ukrainoje be abejonės turi savo tikslų ir siekių.
Amerikoje net vis dažniau kalbama, kad Ukrainos karas nėra svarbiausias nacionalinis interesas. Net jei kol kas prezidento Joe Bideno administracija savo retorikos nekeičia ir toliau stovi išvien su Ukraina, manoma, kad netrukus Kijevas ims jausti stipresnį sąjungininkų spaudimą taikos deryboms.
Ilgas, brangus ir daug išteklių eikvojantis karas Ukrainoje ne tik vis dažniau yra kritiškai vertinamas Vakarų visuomenių tarpe. Valstybės, o ypač JAV, dabartinį konfliktą Ukrainoje regi kaip tam tikrą pasaulio tvarkos pasikeitimo tašką.
Augant geopolitinei įtampai ir su kiekvienais metais vis sparčiau artėjant prie, regis, neišvengiamo naujo pasaulinio karo slenksčio, Amerika ir kitos svarbiausios Ukrainos partnerės telkiasi į tai, kas svarbiausia joms: bent dalinį savų piliečių patenkinimą, nacionalinį saugumą bei karinių pajėgumų užtikrinimą.
JAV parama Ukrainai nebus amžina, V. Zelenskis bus priverstas derėtis su V. Putinu
JAV prezidentas Joe Bidenas ne kartą skambiai jau buvo pareiškęs, kad Jungtinės Valstijos rems Ukrainą „tiek, kiek reikės“. Nors tokie žodžiai neabejotinai buvo skirti plačiajai tarptautinei auditorijai ir žinoma, pačiam Kremliui, paskutiniais mėnesiais abejojančiųjų tokių teiginių tikrumu gretos vis gausėja.
Tiek dalis Ukrainos, tiek ir jos šalių partnerių pareigūnų bei politinių apžvalgininkų yra linkę abejoti tokiu tvirtu JAV įsipareigojimu Europos šaliai, kurios likimas neturi beveik jokios įtakos JAV nacionaliniam saugumui.
Europa gali baimintis karo išplitimo į kitas šalis ir chaoso, kurį patyrė Antrojo pasaulinio karo metu. Tačiau pastarieji dešimtmečiai rodo, kad bent jau Amerika gali sėkmingai remti ar net pradėti karus kituose žemynuose, pati patirdama gana minimalius sunkumus.
Nors siekiant išlaikyti pasaulio galybės ir demokratijos simbolio vaidmenį JAV gali siekti apsaugoti Ukrainą nuo imperialistinių Rusijos planų, šiuo metu Amerikai didesnį galvos skausmą kelia tiesioginė ir vis sparčiau raumenis auginančios Kinijos grėsmė. Kitaip tariant, Rusija, atsižvelgiant į istoriją ir geografiją, yra labiau suinteresuota Ukraina nei Jungtinės Valstijos.
Patys amerikiečių politikos analitikai atvirai teigia, kad Rusijos invazija į Ukrainą pati savaime nekelia tiesioginės grėsmės JAV nacionaliniam saugumui. Šis klausimas aktualus tampa tik atsižvelgiant į tolesnę agresyvią Rusijos politiką: situacija galimai pakistų, jeigu Rusija pultų NATO šalį arba grasintų kitoms didžiausioms amerikiečių partnerėms.
Vis gi, net ir tokiu scenarijumi galima abejoti bent jau pačių amerikiečių intencijomis: eilinis Montanos ar Pietų Karolinos gyventojas, tikėtina, nemato nacionalinių interesų nei Ukrainoje, nei, pavyzdžiui, Baltijos šalyse. Žinoma, tokio lygio sprendimus priiminėja ne eiliniai piliečiai, tačiau aukščiausio rango pareigūnai, bet nepaisant to, abejonės nedingsta.
Karo Ukrainoje tęsimas, milijardinės išlaidos, skiriamos karinei paramai bei atakuojamos šalies ekonomikos palaikymui, JAV duoda menką naudą, o kaip rodo istorija, ši šalis karines intervencijas teisina būtent savanaudiškais tikslais. Dėl to, tikėtina, kad artėja laikas, kai J. Bidenas privalės susėsti rimto pokalbio tiek su partneriais Europoje, tiek su Ukrainos lyderiu[2].
„Zelenskiui liepiama elgtis diplomatiškai, tačiau manau, kad jo instinktas yra kovoti mūšio lauke“, – sakė Andrea Kendall-Taylor, Rusijos ekspertė iš Naujojo Amerikos saugumo centro, patarinėjusi J. Bideno administracijos pereinamojo laikotarpio komandai[3].
JAV prezidento administracijai artimi pareigūnai ir kai kurie politikos ekspertai spekuliuoja, kad Amerika iš tiesų aktyvai stums Ukrainos valdžią sėsti prie derybų stalo su Rusija bei aptarti taikos planą, į kurį greičiausiai įeitų teritorinės „dovanėlės“ – Krymas bei Donbasas.
Manoma, kad amerikiečiai yra įsitikinę, jog pati Maskva tokio sandorio neatsisakytų: nors ir toliau tęsia žiaurias kovas, Ukrainos civilių žudymą bei infrastruktūros naikinimą, didelių ir reikšmingų pergalių nepasiekia. Galingiausia pasaulio kariuomene save laikanti Rusija jau kelintą mėnesį kovoja dėl Bachmuto, kuris „specialiosios karinės operacijos“ pradžioje tikrai nebuvo laikomas didžiausiu prizu.
JAV politikos bei karybos ekspertai vis dėlto pabrėžia ir tai, kad numatomas amerikiečių spaudimas Ukrainai nereiškia, kad būtent JAV ims ir nuspręs Ukrainos ir net visos Europos ateitį. Vis gi, negalima nesutikti su tuo, kad be Vakarų paramos Ukraina negali atlaikyti rusų puolimų.
Tai reiškia, kad viso šio karo laikotarpį net patys ištikimiausi Ukrainos draugai ir rėmėjai turėjo ir turi savų interesų, kurie dabar galiausiai iškils į dienos šviesą ir, tikėtina, užgoš bet kokias tarpvalstybines draugystes ar sentimentus.
Ukraina nori tik pergalės, bet JAV tokie optimistiniai siekiai yra nepatogūs
Kita vertus, viskas yra gerokai sudėtingiau. Ukraina atvirai deklaruoja, kad siekia atsikovoti kiekvieną prarastą savo teritorijos plotą. Jeigu JAV staiga pradės spausti šalį skubiai nusileisti Rusijai, pačios JAV įvaizdis tarptautinėje arenoje gali būti paveiktas neigiamai.
Jau ir taip daugėja diskusijų, kad vykstant pasaulio tvarkos ir galių balansų pokyčiams, JAV kaip vienintelės supervalstybės statusas, pakibo ant plauko. O tai, kad Ukrainos valdžia moka manipuliuoti dabartine situacija įsitikinome Vokietijos atveju, kai kritika Berlynui dėl menko ginklų tiekimo greitai užsikrėtė ir kitos šalys, net ir tarptautinė žiniasklaida.
Vakarai su JAV priešakyje ir pati Ukraina, galbūt tik su keliomis artimiausiomis regiono kaimynėmis turi skirtingus tikslus ir planus. Jie prieštarauja vieni kitiems, o galiausiai gali sugriauti ir dabar demonstruojamą trapią Ukrainos rėmėjų vienybę.
Tai pastebi ir buvęs Kanados liberalų lyderis Michaelas Ignatieffas, kalbantis apie priešingus „galutinius tikslus“ dėl karo pabaigos.
„Nepatogus dalykas, į kurį turime atkreipti dėmesį, yra tai, kad Ukraina nori laimėti. O Vakarai nori, kad Ukraina tiesiog išliktų – ir tai nėra tie patys tikslai“, – sako M. Ignatieffas[4].
M. Ignatieffas, 2008-2011 m. vadovavęs Kanados liberalų partijai, kuris dabar yra Vidurio Europos universiteto profesorius, sako, kad tokie lyderiai kaip JAV prezidentas J. Bidenas ar net Vokietijos kancleris Olafas Scholzas turi reaguoti į vidaus politinį spaudimą, bet taip pat atsižvelgti į geopolitikos ateitį.
„Bidenas ir Scholzas gyvena pasaulyje, kuriame, kai viskas baigsis, jiems teks gyventi su rusais. Ir tuo metu išryškėja skirtumai tarp to, ko nori Bidenas ir Scholzas, ir to, ko nori Zelenskis. Tai tiesiog neišvengiama. Tai nėra Zelenskio ar Ukrainos išdavystės klausimas. Tiesiog išorės jėgos ir Ukraina čia turi skirtingus galutinius tikslus“, – sako ekspertas.
M. Ignatieffas, nors ir teigia suprantantis Ukrainos norą iš savo teritorijos visiškai išstumti rusus, pažymi, kad Vakarų lyderiai turi atsižvelgti ir į kitus veiksnius.
„Jie gal net nori tokios Rusijos, kurioje galų gale valdžioje būtų Putinas, o ne dešinysis ir labiau neprognozuojamas oponentas. Arba dar blogiau, išvysti Rusiją, kuri po potencialaus Rusijos pralaimėjimo suskiltų į pilietinį karą. Tai politikai. Jie turi skaityti visuomenės nuomonę. Ir manau, kad yra ženklų, jog tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Vokietijoje žmonės klausia: „Kaip ilgai tai tęsis?“, – teigia M. Ignatieffas.
Didžiausią dėmesį JAV skiria Kinijai ir potencialiam karui su ja
Nors daugiau nei metus vykstančio karo Ukrainoje akivaizdoje JAV tapo ne tik viena iš svarbiausių Kijevo partnerių bei stambiausia karine ir finansine rėmėja, pati Amerika Ukrainos pergalę vargu ar mato kaip didžiausią ir svarbiausią savo tikslą. Iš tiesų, įvykiai Ukrainoje tik paskatino įtampas tarp JAV ir Kinijos: imta baimintis, kad pažvelgę į V. Putino invaziją, kinai įsiverš į Taivaną, Amerika pusiasalį gins, o tuomet kils tiesioginis karas jau tarp JAV ir Kinijos.
Dalis ekspertų net mano, kad kuo labiau JAV įsitrauks į karą Ukrainoje, tuo didesnė tikimybė, kad Kinija įsiverš į Taivaną: Pekinas stebi, kiek daug ginklų Vašingtonas teikia Kijevui ir tai, koks silpnas amerikiečių karinis pasirengimas tapo.
Toks scenarijus, galima numanyti, yra didžiausias JAV košmaras: brangus ir, tikėtina, ilgas karas su Kinija, be to, būtų prarasta ir globali vienvaldystė, pasaulio supervalstybės statusas. Tuomet įsigalėtų naujoji Rusijos-Kinijos santvarka, kuriai pritartų ir kitos nedemokratinės valstybės.
Apie tai kalba ir Jungtinių Valstijų Generalinio štabo pirmininkas Markas Miley, tiesioginę Kinijos-JAV konfrontaciją pateikdamas kaip juodžiausią scenarijų. Tiesa, jis kol kas vis dar tvirtina, kad parama ir pagalba Ukrainai vis dar išlieka JAV nacionaliniu interesu[5].
Vis tik, M. Miley, kalbėdamas apie dabartinę geopolitinę situaciją, pabrėžia, kad būtent Rusija ir Kinija turi visas įmanomas priemones kelti tiesioginę grėsmę JAV nacionaliniam saugumui.
„Tačiau karas su bet kuria iš šių šalių nėra neišvengiamas.“
Generalinio štabo pirmininkas taip pat priduria, kad vienu metu kariauti ir su Rusija, ir su Kinija būtų labai sunku.
„Nėra nieko brangesnio už karą. Pasiruošimas karui taip pat yra labai brangus, bet kariauti tikrą karą yra brangiausia. Pasirengimas karui tą karą atgrasys“, – sako jis ir būtent kaip šį pasirengimą įvardija paramą Ukrainai.
Tačiau jeigu diskusijos apie nacionalinius interesus Ukrainoje jau vis dažniau persikelia į viešumą, galima neabejoti, kad privačiuose pokalbiuose JAV pareigūnai naudos Ukrainoje įžvelgia vis mažiau.
Akivaizdžios užuominos apie JAV juodžiausią scenarijų – karą dviem frontais su Rusija ir Kinija – leidžia suprasti, kad būtent to bus siekiama išvengti visais būdais, net ir retorikos Ukrainos atžvilgiu pakeitimu.
