Suprasti akimirksniu
  • 2023 m. vis dar dirbti su „The Beatles“ muzika – misija įmanoma
  • „The Beatles“ nustatė šablonus, kuriais seka ir kiti – iki pat šių dienų
  • Evoliucija žada, jog prie tos pačios dainos muzikantai galės dirbti atskirai
Šaltiniai
Plokštelė
DI užsimojo prikelti iš kapo garsiausias muzikines grupes. Nick Fewins/Unsplash nuotrauka

2023 m. vis dar dirbti su „The Beatles“ muzika – misija įmanoma

Išleisti naują grupės „The Beatles“ dainą, kurios visuomenė dar negirdėjo, yra absoliučiai jaudinantis ir negirdėtas dalykas, kuris verčia iš kapo ten besiilsinčius šios muzikos mėgėjus bei senąsias dainas menančius pavienius klausytojus ir jų kūrėjus. Nenuostabu, kad Polas Makartnis – vienas iš šios muzikos grupės narių, teigiamai įvertino visai neseniai pasirodžiusią „paskutinę“ „The Beatles“ dainą „Dabar ir tada“ (angl. „Now and Then“)[1]. Iš tiesų daug kartų buvo diskutuojama apie tai, jog DI dalyvavo jos kūrime. Kaip šis procesas atrodė?

Buvo pasitelkiamas vienas iš novatoriškų metodų, naudojamų Johno Lennono balsui atpažinti, o paskui atskirti jį nuo kitų garsų – pianino, fone skambančio televizoriaus bei elektros ūžesio – kad jį būtų galima naudoti naujame įraše. Įdomiausia, jog pastaruoju metu su „The Beatles“ susijusi veikla yra labai aktyvi – grupė (arba kas iš jos beliko) vairo, rodos, nepaleidžia. 

Pavyzdžiui, ne per seniausiai dienos šviesą išvydo nauja videotinklalaidės serija, Piterio Džeksono 2021 m. sukurtas epinis dokumentinis filmas „Grįžti“ (angl. „Get Back“), naujos garsiųjų „Red“ bei „Blue“ albumų kompiliacijų versijos ir P. Makartnio gastrolės, kurių metu pastarasis groja pasaulinį pripažinimą pelniusius kūrinius[2].

Šis „prisikėlimo iš pelenų“ inscenizavimas nesustabdomas. Turbūt todėl lengva ciniškai vertinti 1970 m. iširusios grupės, kurios du nariai jau mirę, „naują“ dainą. Vis dėlto technologiškai tarpininkaujantys meninės kūrybos būdai parodo, ką vis dar reiškia būti grupe, akcentuojant amžinojo gyvenimo regimybę.
2023 m. vis dar dirbti su „The Beatles“ muzika – misija įmanoma. Samuel Dixon/Unsplash nuotrauka
2023 m. vis dar dirbti su „The Beatles“ muzika – misija įmanoma. Samuel Dixon/Unsplash nuotrauka

„The Beatles“ nustatė šablonus, kuriais seka ir kiti – iki pat šių dienų

Nuo pat pradžių, kai susikūrė kaip moksleiviai, iki didžiulės finansinės sėkmės ir kultūrinės įtakos – grupė nustatė šablonus, kuriais sėkmingai seka ir kiti. Tai liudijo ir pirmasis J. Lennono bei P. Makartnio susitikimas bažnyčios šventėje 1957 m., tapęs legenda. Inovacijų dėka prodiuserio George Martino iniciatyvos padėjo įrašams, ypač albumams, išryškinti pagrindinį populiariosios muzikos bruožą. Viskas pakito išsiskyrus keliams – tada, kai grupė užmezgė naujus santykius ir perėjo į kitus gyvenimo etapus, būdami dar gana jauni.

Nūdienoje įvairios muzikos grupės tuo pat metu yra ir socialinės grupės, ir kūrybiniai vienetai bei ekonominiai subjektai. Tačiau darosi akivaizdu, jog ekonominis „prekės ženklas“ gali veikti dar daugelį metų po išsibarstymo. Pomirtinių leidinių istorija savo ruožtu tampa dar labiau sudėtinga, kai kalbama apie kolektyvą, kurio nariai yra mirę ir kurių dalyvavimas įraše yra „technologiškai palengvintas“. 

Svarbiausias pavyzdys –1995 m. „The Beatles“ antologijos projektas, kurio metu likę gyvi nariai iš naujo peržiūrėjo J. Lennono demo įrašus iš kasetės, kuriuos Yoko Ono perdavė P. Makartniui, ir pridėjo naujų dalių, kad užbaigtų dainas[3]. Nepaisant to, tai nebuvo unikalus manevras: tais pačiais metais pasirodžiusiame „Queen“ albume „Pagaminta danguje“ (angl. „Made In Heaven“) grupė pabaigė dainas, kurias Freddie Mercury kūrė studijoje prieš mirtį. 

Vėlgi, reikėjo atgaivinti namų įrašų fragmentus, jog pastaruosius būtų galima paruošti komercinei rinkai. Skirtumas tas, kad tuo metu technologijos nebuvo pakankami išvystytos, jog būtų galima tinkamai izoliuoti J. Lennono balsą dainoje „Now and Then“, todėl jos buvo atsisakyta. Tiesa, tik iki to laiko, kol Piteris Džeksonas pagaliau pašalino triukšmą iš pirminių įrašų filmui „Get Back“. Tuo metu George Harrisonas jau buvo miręs, todėl ši technologija leido P. Makartniui grįžti prie dainos, įtraukiant G. Harrisono gitaros solo iš nutraukto 1990-ųjų bandymo.

Evoliucija žada, jog prie tos pačios dainos muzikantai galės dirbti atskirai

Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio atsiradusios daugiapakopio įrašymo galimybės reiškia, jog prie tos pačios dainos muzikantai gali dirbti atskirai: vienas „iš dangaus“, kitas nuo žemės. Įdomiausia, kad net ir tada, kai „The Beatles“ buvo kartu, daugelis kanoninių dainų buvo tik vieno ar dviejų iš jų darbas. Pavyzdžiui, P. Makartnis vienas parašė dainas „Vakar“ (angl. „Yesterday“) bei „Juodoji paukštė“ (angl. „Blackbird“) ir yra vienintelis grupėje, kuris jose groja; baladėje apie J. Lennoną ir Y. Ono nedalyvavo nei G. Harrisonas, nei Ringo Starras.

„Now and Then“ savo ruožtu tęsia ilgametę praktiką, siekiančią jų klestėjimo laikus. Tačiau jos, kaip paskutinės „The Beatles“ dainos, statusas atskleidžia tam tikrus technologinius apribojimus: DI gali sukurti įtikinamas kopijas, bet negali atkurti faktų, kas iš tikrųjų grojo ar dainavo įvairias partijas, o tai yra pagrindinis grupės sąvokos elementas.

Klausytojai priskiria muzikai autentiškumą įvairiais būdais, o pagrindinis iš jų, kalbant apie grupes, yra sudėtis, – nepaisant to, kad kai kurios grupės veiksmingai keičia pagrindinius savo narius, kitos vis tik sulaukia mažesnės sėkmės. Dėl to pirminė sudėtis neretai pelno didžiausią auditorijos palankumą[4].

Minėtos grupės kartelė yra labai aukštai: skambi fortepijonu atliekama „naujai-sena“ baladė yra gerai pažįstama, tačiau savita, nostalgija persmelkta ir paveiki pati savaime. Taigi, šio projekto esmė yra keturių žmonių, kurie sudarė kūrybinį ir socialinį prekės ženklo pagrindą, buvimas – net ir vaiduokliškai. Būtent tai jie ir parodo paskutinėje „The Beatles“ dainoje, pabrėždami, kaip svarbu išlaikyti tarpasmeninius ryšius, kurie savo laiku išjudino visą pasaulį.