„Įverginome“ technologijas – kas toliau?
Įsivaizduokite „Džeką“ – eilinio kaimo eilinį skerdiką, besidorojantį su kiaule: kai ši žviegia, žmogus „ant viršaus“ dar ją padaužo – kam gi jinai žviegia? Gyvūnas tokiu atveju pradeda galvoti, jog ne šeimininkas („galvažudys“) yra problema, o ji pati – kadangi jinai rėkia iš skausmo.
Sakyčiau ir visada sakiau, kad pasauliečiai yra tokiame žiauriame narcisistiniame burbule; taip smarkiai paiso tik savų interesų; taip nesuvokia, kaipgi jų veiksmai atsiliepia visiems kitiems, kad, vyšnia ant torto, nejučia nusvyrama prie išvados neva dirbtinis intelektas (DI) yra nenurungiama „problema ir pavojus“.
Priešingai, mes, šiuo atveju (ir visais kitais), esame pati didžiausia problema. Mes esame pavojus visoms gyvoms būtybėms šioje Žemėje ir visiškai viskam aplinkui save. Mes (ir niekas kitas) „atsijunginėjame“ nuo visų kitų sistemų ir gyvybės karalysčių, nuo visos ekosistemos.
Iš tiesų daug kas baiminasi dirbtinio intelekto, nes pasąmoningai žino, kad šis elgsis taip pat, kaip elgiasi žmonija. Kad daužys mumis, kaip mes telefonus, „laptopus“ ar pakabintus ant medžių paspirtukus.
Akivaizdu, jog mintis, kad DI gali būti sąmoningas, yra klaidinga. Tai tik labai blizgus žmonijos veidrodis, atspindintis tai, ką norime matyti. Panašiai kaip pasakoje, kai medžiotojas Narcizas buvo toks gražus ir toks kvailas, kad, miško tvenkinyje išvydęs savo nuostabų atspindį, supainiojo jį su kitu žmogumi ir iškart įsimylėjo. Taip ir liko stovėti pasilenkęs virš vandens – kol mirtinai išseko.
Galbūt technologijų „įsivažiavimas“ – tai pamoka apie tuštybę – kaip lengvai grožis gali mus užburti, arba prieš gražias iliuzijas, kurių siekiame vietoj tikro gyvenimo. Kaip ir bet kuris kitas vertingas mitas, galimų reikšmių spektras yra absoliučiai neišsemiamas.
Pastaraisiais metais mūsų kultūros santykis su kompiuteriais tapo išties aktualus, ypač tikintiems, kad tarp mechaninio skaičiavimo ir protinių funkcijų yra „šeimyniška“ analogija, tvirtinanti, jog vieną dieną galėsime įkelti savo protą į skaitmeninę platformą.
Žinokite vieną: nei vienas, nei kitas niekada neįvyks.
Miegokite ramiai: robotai duonos kąsnio neatims
Visur, kur tik pažvelgsime, galime rasti konkrečių išradingumo ženklų, nors pastaraisiais dešimtmečiais pranokome patys save. Kita vertus, kuo labiau vaizdas tampa tikroviškas, tuo ateitis darosi grėsmingesnė.
Prisiminkime 2023 m. vasario mėn. laikraštyje „The New York Times“ išspausdintą straipsnį, kuriame Kevin Roose pasakojo apie „pokalbį“ su „Bing“ pokalbių robotu, dėl kurio pastarasis, švelniai tariant, itin sutriko: tai, kas prasidėjo primityviai (kaip pokalbis tarp vaiko ir besiporuojančio orangutango), pamažu mutavo į pašnekesį su emociškai nestabiliu paaugliu – be rusiškų keiksmų, bet su manipuliacijos pagardu, mėginant įtikinti, jog K. Roose neva nemyli savo žmonos[1]. Gudru, argi ne?
Nors kitą dieną vyras sau pasakė, kad „Bing“ iš tikrųjų nėra protinga būtybė, jis suvokė, jog pasaulis niekada nebebus toks pat. „Nesigąsdinkite“: jeigu ir buvo peržengta riba, tai tikrai nėra slenkstis tarp pasąmonės mechanizmo ir sąmonės.
Čia, mano atrodo, tinka pavyzdys apie Narcizą: kompiuterio funkcijos yra tokie įvairiapusiški mūsų psichinės veiklos atspindžiai, jog net gąsdina. Tačiau, būtina suvokti, jog kompiuteriai veikia taip gerai tik todėl, kad juose nėra protinių funkcijų: neturėdamos vieningo ir subjektyvaus požiūrio (jau nekalbant apie kūrybinius ir sąmoningus gebėjimus), funkcijos išlieka iškaltos akmenyje.
Taip, DI apdoroja duomenis, bet intuityvus suvokimas, organizavimas ir vienijimas – „į valgiaraštį neįeina“. Paleiskite „super mega“ išmanų invalido vežimėlį nuo skardžio ir suprasite – nėra programuotojo, nėra ir rezultato.
Lyginti žmogų su robotu tas pats, kas ežį su pažasties plauku
Kaip mėmai tariamai atspindi žmogaus emocijas, taip ir robotai – ribotus gabumus.
Smegenys yra skaičiavimo platforma, naudojanti vis sudėtingesnę programą[2]. Visgi DI universalumas yra ne kas kita, kaip skylėtų metaforų krūva, mat nei smegenys negali egzistuoti atskirai nuo žmogaus, nei mąstymas – atskirai nuo emocijų ir suvokimų. Apibūdinti protą kaip kažką panašaus į skaitmeninį kompiuterį yra ne ką prasmingiau, nei apibūdinti jį kaip dvylikos knygų kaimo biblioteką.
Fizinėse kompiuterio funkcijose nėra nieko panašaus į mintį. Ir vis dėlto, nebūtinai turėtume dėl to guostis.
Dirbtinis intelektas yra ne labiau pajėgus sukurti gyvą, sąmoningą protą nei knyga ant lentynos pati save. Bet, kita vertus, net knygų technologija patyrė staigios pažangos epochą, pakeitusią pasaulį – socialinį, politinį, gamtinį ir t. t.
Tai, kad DI nėra protinio veiksnio, iš esmės nesumažina algoritmo galios[3].
Jeigu kas nors yra linkęs bijoti šios technologijos, turėtų bijoti ne todėl, jog ji tampa sąmoninga, o todėl, kad pastaroji suteikia tam tikrą veikimo „laisvę“, apeidama sąžinės skersgatvį (jei ši „vdruk“ „nuspręstų“ mums pakenkti).
Pavojus kyla ne dėl to, jog mašinų funkcijos taps pranašesnės už mus, o todėl, kad mes palaipsniui tapsime mašinos, kurios nebegalime kontroliuoti, funkcijomis. (Juk šešėlyje, sužavėjusiame Narcizą, nebuvo kirvio ar aikido meistro, bet jis vis tiek jį sunaikino.)
