Artimiausi draugai – lietuviai ir rusakalbiai emigrantai
Vokietijoje, Štutgarte gyvenanti Regina Balčiūnaitė yra gyvenusi kelete labai skirtingų šalių, tačiau Vokietiją vertina dėl saugumo ir palankių sąlygų verslui. Iš Kaišiadorių kilusi mergina Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavo verslo vadybą, o trečiajame kurse pagal „Erasmus“ mainų programą pusmečiui išvyko į Portugaliją, kur sutiko savo būsimą vyrą vokietį Thilo. Dar kurį laiką pagyvenę Portugalijoje, metams išvyko į Pietų Korėją, kur vyras buvo pakviestas dirbti, o sutarčiai pasibaigus apsisprendė kraustytis į Vokietiją ir pasirinko Štutgartą, nes šiame mieste gyveno Thilo šeima. Nuo tos dienos, kai persikraustė į Vokietiją, praėjo lygiai dešimt metų.
„Atvykau į Vokietiją nemokėdama vokiečių kalbos, su vyru kalbėdavomės angliškai arba portugališkai. Kalbą greitai išmokau, tiesa, iki šiol kalbu su akcentu – jo atsikratyti labai sunku“, – sakė lietuvė. Visgi ji mano, kad vokiečių kalba yra labai sunki. „Tokio pat lygio, kaip lietuvių. Daugybė taisyklių ir išimčių iš taisyklių“, – šypsojosi ji.
Įsikurti naujoje šalyje nebuvo sunku, visgi pačius vokiečius ji laiko gana šaltais žmonėmis – tiek laiko gyvendama Vokietijoje iki šiol artimiausiai bendrauja su lietuviais ir emigrantais iš buvusių Tarybų Sąjungos šalių. „Vokiečiams trūksta atvirumo, spontaniškumo. Jie stipriai skiriasi nuo portugalų ar korėjiečių, – sakė moteris. – Man iki šiol ne visuomet bendraujant aišku kaip jie nusiteikę, ką galvoja, jų „neperkandu“… Lietuviai viską sako tiesiai šviesiai, ir aš taip įpratusi, dėl ko Vokietijoje kartais susilaukiu bėdų… Mano vyras taip pat turi daug „vokiškų“ savybių, tik gerai, kad daug keliavęs po pasaulį, tai jį apglūdino. Kitaip turbūt net negalėtume būti kartu.“
Palankiai vertina valstybės rūpestį besikuriančias verslais
Tačiau moteris atrado ir nemažai gyvenimo Vokietijoje privalumų: šalis jai patinka dėl mažo nusikalstamumo lygio, socialinių garantijų, gerų atlyginimų ir pensijų. Čia, anot pašnekovės, beveik nėra korupcijos, gerai dirba valstybinės institucijos. Prieš porą metų ji įkūrė savo verslą – pradėjo teikti švenčių dekoravimo paslaugas, taip pat Štutgarto centre atidarė šventinės atributikos parduotuvėlę „Hasen Nasen“. „Kuriant verslą gavau labai daug pagalbos tiek iš valstybės, tiek iš savivaldybės. Jie organizuoja įvairius kursus, teikia privačias konsultacijas, yra mokesčių lengvatos, padėjo susirasti patalpas. Pradedantieji verslininkai turbūt tiek negauna jokioje kitoje šalyje“, – spėjo ji.
Atvykusi į Vokietiją R. Balčiūnaitė kurį laiką dirbo batų tepalą ir kitas priežiūros priemones gaminusios vietinės įmonės eksporto skyriuje, vėliau išėjo dekretinių atostogų ir augino vaikus, o jiems ūgtelėjus (turi du berniukus, kuriems dabar – 9 ir 6 metai), nusprendė vėl pradėti dirbti, tačiau ne kitiems, o sau.
„Turėti savo verslą norėjau jau labai seniai. Abu mano tėvai buvo verslininkai. Žinojau, kad ir aš anksčiau ar vėliau turėsiu savo veiklą. Prieš kuriant verslą vertėtų apgalvoti kokie to pliusai ir minusai. Versle kaip pasiklosi, taip išmiegosi, bet man to norėjosi“, – kalbėjo ji. Švenčių dekoravimo verslas gimė spontaniškai – iš pradžių ėmė organizuoti ir dekoruoti šventes pažįstamiems, o paklausai augant suprato, kad ši veikla jai patinka ir norėtų ją paversti verslu. Organizuoti šventes užima labai daug laiko, tad dabar apsiriboja tik dekoravimu. Dažniausiai papuošti tenka vaikų šventes, tačiau apsiima ir vestuves, jubiliejus. Daug naujų verslų Vokietijoje kuriami paėmus paskolą iš banko, visgi R. Balčiūnaitei to neprireikė – investavo savo šeimos santaupas. Vyras iš pradžių dvejojo – nežinojo, ar toks verslas neš pelną, bet vėliau sutiko.
Jei oras leidžia, šventes vokiečiai švenčia lauke
„Vokiečiai daugiausiai dėmesio šventėse skiria maistui, dekoracijas daugelis jų laiko nereikalingomis, tačiau pamažu įpročiai ima keistis“, – sakė moteris. Pirmaisiais metais verslas ėjosi puikiai, deja, paskelbus
COVID-19 pandemiją, sustojo, tačiau moteris nenuleido rankų ir atsiradusį laisvą laiką skyrė kūrybai – ėmėsi pati kurti švenčių atributiką, o ją pagamina vietinėse gamyklose bei spaustuvėse. „Nors prekiauju ir kiniška atributika, labai norėjosi klientams pasiūlyti ir ką nors unikalaus“, – sakė lietuvė. Dabar karantino ribojimai mažinami ir žmonės vėl ima organizuoti didesnes šventes.
Pasak moters, švenčių dekoravimo mados nuolat keičiasi. Vaikų šventėse dabar populiarios gyvūnų pasaulio, dinozaurų, kosmoso temos, o organizuojant vestuves klientai dažniausiai renkasi boho stilių, kuriame svarbus natūralumas ir etniniai motyvai. „Visas šventes, jei tik oras leidžia, vokiečiai mėgsta švęsti gamtoje, tad iš dekoracijų itin populiarios įvairios vėliavėlės, girliandos, popieriniai žibintai“, – atkreipė dėmesį verslininkė. Beje, naudoti plastikinius indus bei kitus vienkartinio naudojimo daiktus Vokietijoje yra uždrausta.
Apie moters veiklą klientai dažniausiai sužino iš lūpų į lūpas, taip pat savo verslą ji reklamuoja socialiniuose tinkluose. „Daug kaimynų yra mano klientai – vokiečiai labai mėgsta pirkti paslaugas ir prekes savo mieste, ir netgi savo rajone“, – pastebėjo moteris. Patalpų parduotuvei specialiai ieškojo, kad būtų arti namų – pėstute jas pasiekia vos per dešimtį minučių.
Vokietijos lietuvių bendruomenėje vyrauja „Tarybų Sąjungos dvasia“
Nors ateities su Lietuva nesieja – gąsdina įsisenėjusi betvarkė, su vaikais moteris kalba lietuviškai ir bent kartą per metus stengiasi apsilankyti Lietuvoje. Kaišiadoryse gyvena jos patėvis, su kuriuo palaiko artimus ryšius, visada bent savaitei nuvyksta prie jūros. Vaikai su mama noriau kalba vokiškai, lietuviškai kalba tik tuomet, kai nori pasimeilinti. Bet atvykę į Lietuvą prabyla lietuviškai. Lietuvių kalbos bandė pramokti ir Reginos vyras, tačiau greitai pasidavė. „Kad išmoktum kalbą, visgi turi gyventi toje šalyje“, – įsitikinusi pašnekovė.Balčiūnaitė anksčiau aktyviai dalyvavo Vokietijos lietuvių bendruomenės veikloje, tačiau vėliau iš jos pasitraukė, mat, kaip sako, joje vyrauja „Tarybų Sąjungos dvasia“, tačiau su nemažai lietuvių palaiko nuolatinį ryšį, o su keliomis geriausiomis draugėmis susitinka net keliskart per savaitę. Ji atkreipė dėmesį, kad Štutgarte gyvena gana nemažai lietuvių, o štai latvių, estų – beveik nėra. Tačiau yra didelė rusakalbių bendruomenė.
„Labai mėgstame grilio patiekalus, šašlykus, pasikviečiame draugų pavakaroti. Turime keletą lysvių bendruomenės darže – auginame įvairias daržoves. Taip pat turime kemperį – labai dažnai keliaujame su juo. Anksčiau su juo važiuodavome į užsienį, dabar keliaujame vietoje. Kemperius turiu daugelis vokiečių“, – apie savo laisvalaikį pasakojo lietuvė. Nemažai ką veikti yra ir pačiame Štutgarte – veikia net keletas muziejų, zoologijos sodas, yra įvairių pramogų visai šeimai, vasarą rengiami nemokami muzikos ir teatro festivaliai, rudenį – didelė alaus šventė. Labai svarbios vokiečiams yra šv. Kalėdos – mėnesį iki jų beveik kiekviename mieste veikia mugės, vyksta koncertai, kiti renginiai. „Gyvename labai gražiame mieste, kur daug visko vyksta. Po apribojimų visi dar labiau nori susitikti, dalyvauti. Tikrai visi tikimės, kad situacija bus stabili. Visoje Vokietijoje, taip pat ir Štutgarte karantino metu vyko nemažai demonstracijų prieš jo ribojimus – vokiečiai yra labai politiškai aktyvūs, ko nebūtų galima pasakyti apie lietuvius“, – sakė R. Balčiūnaitė.
