Mergaitės skriaudikui skirta 20 metų belangės
Visą Lietuvą sukrėtusi istorija sulaukė atomazgos – teismas paskelbė nuosprendį Gediminui Filipavičiui, kurį visuomenė praminė Kauno monstru. Už devynerių metų mergaitės pagrobimą ir kalinimą požeminiame rūsyje jam skirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė.
Šis sprendimas tapo viena skandalingiausių pastarųjų metų bylų pabaiga. Nors nuosprendis dar gali būti skundžiamas, daugelis tai laiko simboliniu teisingumo triumfu po šalyje didžiulį pasipiktinimą sukėlusio nusikaltimo.
Teismo procesas vyko už uždarų durų, siekiant apsaugoti nukentėjusiosios privatumą. Mergaitės artimieji nuosprendį išklausė nuotoliniu būdu. Pats Filipavičius teismo salėje buvo abejingas – nei gailėjosi, nei kalbėjo su žurnalistais[1].
Prokuroro teigimu, nusikaltimas buvo suplanuotas iš anksto, o kaltinamasis veikė šaltakraujiškai ir metodiškai. Teismo vertinimu, jo veiksmai parodė iš anksto apgalvotą planą ir sąmoningą pasirengimą.
Nusikaltimą kruopščiai suplanavo
Tyrimas atskleidė, kad Filipavičius buvo įsirengęs požeminį kalinimo kambarį metalinių garažų rūsyje Kauno Technikos gatvėje. Garažai, iš išorės atrodę paprastai, slėpė kruopščiai įrengtą patalpą su grotomis ir lova. Būtent ten vyras laikė pagrobtą mergaitę, kol ją išlaisvino „Aro“ pareigūnai. Operacija įvyko 2024 metų sausio 9-osios vakarą, kai po intensyvios paieškos policijai pavyko aptikti vietą, į kurią vedė mobiliojo ryšio ir vaizdo duomenys.
Pats pagrobimas įvyko dviem dienomis anksčiau – 2024 metų sausio 7 dieną, kai devynerių metų mergaitė, laukusi autobuso Kauno Technikos gatvėje, buvo prievarta įgrūsta į automobilį ir išvežta. Jos tėvai, nesulaukę dukros, kreipėsi į policiją, o tą patį vakarą pradėta plataus masto paieška.
Iki šių įvykių Filipavičius nebuvo teistas – jis dirbo automobilių mechaniku ir turėjo garažų dirbtuves. Teisėsaugos vertinimu, vyras galėjo ruoštis ir kitiems nusikaltimams, tačiau jo planus sustabdė greita pareigūnų reakcija.
Nusikaltimą atliko teisindamasis „sunkiu gyvenimo metu“
Tuo tarpu teismo ekspertai konstatavo, kad vadinamojo Kauno „monstro“ G. Filipavičiaus psichinė būklė leidžia jam atsakyti už savo veiksmus įprasta tvarka. Atlikta stacionari psichiatrinė-psichologinė ekspertizė parodė, jog priverstinis gydymas jam nereikalingas, todėl baudžiamasis procesas gali vykti be išlygų[2].
Prokuroras Mindaugas Sabaitis teigė, kad šis vertinimas galutinai paneigė gynybos argumentus dėl psichinės sveikatos sutrikimų įtakos atsakomybei.
Dar pirmojo teismo posėdžio metu Filipavičius, pasak jo gynėjo Aleksandro Pociaus, pripažino savo kaltę ir davė parodymus. Advokatas viešai tvirtino, kad klientui pasiūlyta bausmė – „aiškiai per griežta“, o jo elgesį esą galima paaiškinti „sunkiu gyvenimo laikotarpiu“. Pocius taip pat nurodė, kad kaltinamajam buvo diagnozuotas šizotipinis sutrikimas, dėl kurio šis sunkiai prisitaikė prie visuomenės, tačiau pripažino, jog tai „neatleidžia nuo atsakomybės“, tik turėtų būti įvertinta skiriant bausmę.
Tuo metu prokuratūra tokius paaiškinimus vertina kaip bandymą sušvelninti kaltę be realaus pagrindo. Pasak M. Sabaičio, ekspertizės išvados aiškiai rodo, kad Filipavičius suvokė savo veiksmus ir galėjo juos valdyti, todėl gynybos argumentai dėl psichinės būklės tėra taktinis žingsnis.
