Kai kurie Lietuvos politikai bando pažaboti LGBT propagandą
Pastarosiomis dienomis galima pastebėti įdomią tendenciją – kai kurie savivaldybių politikai stengiasi stabdyti LGBT ideologijos propagandą ir genderizmą. Kad užkirstų tam kelią, jie siūlo balsuoti už atitinkamos deklaracijos priėmimą.
Prieš savaitę Prienų rajono savivaldybėje buvo balsuojama už Regionų partijos atstovo siūlymą paskelbti rajoną „be LGBT ideologijos“. Deklaraciją „Prienų rajono savivaldybė be genderizmo ir LGBT ideologijos“ ragino pasirašyti buvęs vicemeras Egidijus Visockas. Tačiau, nors prieštaraujančių buvo mažiau nei pritariančių, dėl susilaikiusių asmenų skaičiaus pasiūlymas buvo atmestas.
Jo įregistruotame dokumento projekte buvo siūloma nustatyti, kad visi Prienų rajono savivaldybės sprendimai dėl švietimo ir ugdymo programų bei veiklų savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose būtų priimami remiantis deklaracijos nuostatomis. Deklaracijoje buvo rašoma[1]:
„Agresyvi genderizmo propaganda ir LGBT ideologijos prievartinis diegimas, kuriam nepritaria didžioji dauguma Lietuvos piliečių, supriešina visuomenę, silpnina valstybę ir kelia grėsmę pagrindiniams visuomeninio ir tautinio gyvenimo principams ir vertybėms“
E. Visockas ir A. Vaidogas teigė norintys apsaugoti vaikus, o ne skleisti homofobiją
Prieš balsavimą tarybos narys Arūnas Vaidogas pasiūlė, jog nuo balsavimo nusišalintų su šiuo klausimu susijusių organizacijų nariai ar joms priklausančių narių artimieji. Tačiau Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas pareiškė, jog tai būtų „perteklinis žingsnis“, tad balsavime galėjo dalyvauti visi posėdyje buvę politikai.
Pristatydamas deklaraciją E. Visockas pabandė išsamiau paaiškinti, kodėl ji reikalinga ir kodėl tai nesusiję su homofobija ar diskriminacija[2]:
„Klausimas taryboje atsirado todėl, kad pats esu tėvas, auginu vaikus ir kiekvieną rytą išleidžiu juos į mokyklą. Ir jau susidūriau su tokia situacija, kad mums su vaikais teko išeiti iš vaikiško filmo, nes ten buvo propaguojama tos vertybės, kurios nepriimtinos mūsų šeimai.
Daug iš tėvelių sulaukiu pranešimų, kad vaikų stovyklose vaikams jau sako „gal tu nepritampi todėl, kad tavo lytis ne tokia, gal tau reikia ją pasikeisti“. Vaikai sulaukia tokių pasiūlymų.
Tai iš tikrųjų mokyklai jau reikia pagalbos. Mokytojui reikia pagalbos. Ir Lietuvai reikia pagalbos. Nes pats mokytojas, jis jau nebespėja ir sako: „aš nežinau, kodėl ta programa atsidūrė klasėje“. Nes bandome aiškintis, kas ją atvedė, sako: „nežinau, atėjo iš vadovų, iš pavaduotojų“.
Tai ši deklaracija nieko nepuola. Ji nieko nesmerkia. Tai yra įrankis mokyklai ir mokytojui įvykdyti veikiančius Lietuvos Respublikos teisės aktus. Deklaracija nėra nauja, ji kaimyninėje Lenkijoje jau praėjusi visus europinius teismų procesus ir ji likusi, jos niekas neatmetė.“
Jam antrino ir A. Vaidogas, kuris po išsamios buvusio vicemero kalbos ir kitų politikų pasisakymų, kad galbūt deklaracija prieštarauja įstatymams, iš karto pakomentavo:
„Aš suprantu visus <…>. Žinot, aš jau senelis, tai man anūkai rūpi, jau mano vaikai dideli. Ir šiandien dieną gaila, kai jaunimas turintis šeimas, vaikus ir <…> na, nenoriu kažkaip įžeisti nieko… aklai pritariam <…>. Žinot, o kam mes pritariam? Įsiklausykim, įsižiūrėkim. Čia ne mados reikalas. Čia dabar vyksta Lietuvoj tai mados reikalas, visi šiti dalykai.
Bet šiandien dienai dar į švietimo programą, kiek aš, jeigu gerai žinau, dar neįtraukti šitie reikalai. Tai mes <…> su rezoliucija <…> norime, kad to nebūtų įtraukta.
Tai kur kam kas prieštarauja? Ir kaip Egidijus minėjo, visi puikiai žinot Konstituciją. Ir vienas iš straipsnių aiškiai apibrėžia šeimą ir jos sudėtį.
Tai kam čia reikia, sakykime, lipti per galvas? Aš visą laiką sakiau: man niekas netrukdo, bet , būkit geri, nelipkit man ant galvos. Ar mano anūkam <…> ir kitų šeimų vaikams.
Tai rezoliucija [skirta] tik tam, kad nebūtų įtraukta į švietimo programą tas, kas norima įtraukti. O jeigu mes gyvename pagal madą, pagal Vilniaus norus, tai čia mūsų tuoj aplamai nereikės niekam. Tai būkim <…> krikščionys <…> ir laikykimės savo vertybių.“
Dar net neprasidėjus balsavimui ir nesužinojus rezultatų, buvo bandoma įteigti, jog tokia rezoliucija neturėtų gulti ant savivaldybės pečių. Rasa Juocevičienė teigė, kad su tokia rezoliucija tiesiog būtų galima kreiptis į atitinkamas institucijas, rengiančias švietimo programą. Tad meras taip pat paklausė, ar ne geriausia rezoliucijos rengėjams tiesiog kreiptis tiesiogiai į tas institucijas. Bet tada A. Vaidogas jį sukritikavo:
„Tarybos nariai atstovauja Prienų rajono gyventojus. Plius taryba mūsų susideda iš daugelio partijų. Tai parodymas mums čia, parodymas Vilniui, kad mes nesame abejingi. Nesvarbu kas kokiai partijai priklauso. Ir mūsų kreipimasis tai yra žmonių, rajono gyventojų kreipimasis į Vilniaus valdžią. Nes šiandien dienai 73 procentai, berods, nepritaria šitiem visiem dalykam. Tai jeigu mes atstovaujame daugumą, <…> tai mes ir laikykimės to. Mes gi dėl žmonių atėję į tarybą. Visi deklaruojam per rinkimus, kad einam dėl jūsų. <…> Tai kovokim už tuos žmones.“
Genderizmo propagandą stabdanti deklaracija nepriimta, nors pritarė daugiau politikų nei prieštaravo
Po deklaracijos pristatymo ir išsakytų komentarų už dokumento priėmimą balsavo 6 asmenys, 4 balsavo prieš, 9 susilaikė, o 1 nebalsavo išvis. „Už“ balsavo šie politikai[3]:
- Aušra Deltuvienė,
- Rasa Juocevičienė,
- Jovydas Juocevičius,
- Arūnas Vaidogas,
- Egidijus Visockas.
Dokumento priėmimui nepritarė Aleksas Banišauskas, Andrius Grumadas, Henrikas Radvilavičius, Simona Vaicekauskaitė-Šalčė. Balsavimo metu susilaikė Ramūnas Buikus, Artūras Buitkus, Rasa Ivanauskienė, Vaidotas Karvelis, Rita Keturakienė, Daiva Macijauskienė, Angelė Mickienė, Mindaugas Rukas ir Eimantas Šalomskas, o Deividas Dargužis nebalsavo išvis.
Taigi, nors teigiamai balsavusių tarybos narių buvo daugiau nei balsavusių neigiamai, deklaracija buvo atmesta. Tai parodo kokie neveiksnūs gali būti balsavimai, kai didesnė dalis politikų bijo išsakyti aiškią nuomonę ir tiesiog pasislepia po susilaikymo galimybe.
Marijampolės taryba atmetė pasiūlymą, nors marijampoliečiai pritaria deklaracijai
Identišką deklaraciją norėta priimti ir Marijampolės savivaldybėje. Dokumentą pateikė Gediminas Akelaitis, kurį savivaldybės posėdžio dieną prie Marijampolės savivaldybės pastato nusprendė palaikyti per pusšimtį gyventojų[4].
Nepaisant žmonių palaikymo, vos du tarybos nariai balsavo už deklaracijos priėmimą ir vienas pasakė griežtą „prieš“. Tuo tarpu net 16 tarybos narių išsigando išsakyti savo nuomonę ir šiuo klausimu susilaikė. O dar keturi drebėjo taip stipriai, kad nebalsavo išvis. Taigi, pasikartojo Prienų scenarijus – dėl per menko teigiamų balsų kiekio ir per didelio nebalsavusiųjų skaičiaus dokumentas negalėjo būti priimtas.
Paradoksalu, tačiau Marijampolės savivaldybės tarybos nariai, kurie buvo išrinkti tam, jog atstovautų gyventojų nuomonę ir interesus, balsavo tarytum priešingai, nei to norėtų gyventojai. Pagal „Sūduvos gido“ surengtą internetinę apklausą, net 87% skaitytojų pritaria G. Akelaičio idėjai[5].
Verta paminėti, jog klausimą dėl panašios deklaracijos patvirtinimo ketinama kelti ir Kauno rajone, Pagėgiuose, Šilutėje, Gargžduose bei Šilalėje[6]. Teigiama, jog ja domisi ir kai kurios kitos savivaldybės, tad belieka stebėti, ar tokia pati dokumento lemtis kartosis ir kitur.
Lietuvos mokyklose – vis didesnis LGBT ideologijos skleidimas
Veikiausiai nereikėtų stebėtis kai kurių politikų ir didelės dalies tėvų noru apsaugoti vaikus nuo vis įnirtingiau propaguojamo genderizmo ir LGBT propagandos. Per pastaruosius kelerius metus buvo galima išgirsti ne vieną istoriją, kurioje šmėžavo mokyklinio ar net ikimokyklinio amžiaus vaikai.
Veikiausiai daugelis dar atsimena kilusį sujudimą, kai paaiškėjo, kad per „Gender Loops“ projektą darželinukams sėkmingai diegiama LGBT propaganda. Mažamečiams buvo skaitomos knygos apie vienas kitą įsimylinčius princus, aiškinamos netradicinės seksualinės orientacijos peripetijos. Mažamečiams sukurtoje metodikoje netgi buvo siūloma išnaikinti literatūrą, kuri neatitinka lyčių lygybės standartų[7].
O praėjusiais metais itin nuskambėjo viena anglų kalbos stovykla. Buvęs Seimo narys Ligitas Kernagis, parsivežęs dukrą iš stovyklos Anykščių rajone, sužinojo tai, kas sukėlė ne tik jo, bet ir daugelio kitų tėvų įtūžį ir siaubą. Mergaitė tvirtino, jog stovykloje buvo pasakojama apie netradicinę vadovų seksualinę orientaciją, nepilnametėms buvo siūloma tapti pora, įvardinti kuo save laiko – vyru, moterimi ar kuo kitu – taip pat vienas iš mokytojų net aiškino, jog būti mergaitei su mergaite yra daug geriau nei su berniuku ir panašiai.
Negana to, kilo įtarimų, jog homoseksualus stovyklos darbuotojas esą lindo į vaikų palapines.[8] Vėliau atsirado ir daugiau kaltinimų, pavyzdžiui, jog viena mergaitė iš stovyklos grįžo su pusiau nuskustais plaukais ir joje matė rengiamus madų šou, kur berniukai buvo perrengiami mergaitėmis, o mergaitės berniukais. Be to, vaikai netgi esą buvo skatinami liesti vieni kitus[9]. Dėl to netgi buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, tačiau jie buvo nutraukti, nes neatsirado pakankamų įrodymų, o tėvai neleido, jog būtų apklausiamos jų atžalos[10].
Tuo tarpu tai, jog Jurbarko gimnazijoje buvo ketinama rengti „Gender swap“ dieną (lietuviškai „Lyties keitimo diena“) buvo išsiaiškinta tai pastebėjus mokymo įstaigos socialinio tinklo paskyroje. Mokiniai buvo raginami apsirengti priešingos lyties apranga, tad ne nuostabu, jog toks skelbimas sukėlė didelį bendruomenės pasipiktinimą.
Tiesa, pati mokykla, po kilusio sujudimo, suskubo teisintis, jog tai tebuvo komunikacijos klaida ir šį renginį atšaukė. Tačiau mokinių tarybos pirmininkės Astos Zikienės retorika šiuo klausimu visgi rodė, kad LGBT ideologijos sklaida mokykloje tikriausiai yra priimtina ir sveikintina[11]:
„Manau, jų idėja buvo gera, iniciatyvi. Ir toliau jie turėtų nenusiminti tuo klausimu. Viskas išsispręs“
Beje, analogišku kvietimu dalinosi ir Klaipėdos licėjus. Tad galima pagrįstai sunerimti, jog genderizmas iš tiesų atkeliauja į lietuviškas mokyklas.
Nepilnamečiai vis labiau raginami priimti LGBT ideologiją, o susiduriant su įvairiomis nepritapimo, nelaimingumo ar kitomis neigiamomis būsenomis tiesiog imti savęs klausti, ar neturėtų būti LGBT dalis. Iki galo dar nesusiformavę nei emociškai, nei fiziškai vaikai yra raginami burtis į moksleivių LGBT klubus. Toks neoficialus klubas jau sėkmingai veikia Šilutėje. Buvo kalbų, jog jis veikia Šilutės Vydūno gimnazijoje, tačiau mokymosi įstaigos direktorė tai griežtai paneigė.
Apie šį klubą šilutiškiai tėvai kurį laiką nieko nežinojo[12], kaip būna ir su kitais LGBT ideologijos sklaidos klausimais: tėvai apie tai sužino jau po to, kai darželyje būna perskaitytos pasakos su homoseksualiais veikėjais, stovyklose siūloma užsiimti LGBT žaidimais ir panašiai. Niekas nebesivargina atsiklausti tėvų nuomonės švietimo klausimais ar perspėti apie būsimus ketinimus. O politikų siūlyta rezoliucija būtų galėjusi užkirsti kelią panašiai praktikai.
Lenkijoje jau kurį laiką įvestos „zonos be LGBT“
Lietuva nebūtų pirmoji šalis, kurioje atsirastų genderizmui ir LGBT ideologijos propagandai nepalankios zonos. Lenkija yra žinoma kaip nepalankiausia šalis LGBT bendruomenei Europos Sąjungoje[13]. Čia jau ne vienerius metus atmetami įvairūs raginimai keisti savo politiką, o nuo 2019 metų šalyje pradėtos įvedinėti „zonos be LGBT“.
Tiesa, tokie žingsniai ypač nepatiko Europos Sąjungai ir LGBT bendruomenei. Kai trečdalis Lenkijos savivaldybių priėmė rezoliucijas „prieš LGBT propagandą“ arba „palaikančias šeimą“, Lenkijai teko išgirsti daugybę kaltinimų dėl įteisinamos netolerancijos ir LGBT diskriminacijos. Tuo tarpu rezoliucijas priėmę politikai visada kartojo, jog tenori apginti vietines vertybes ir apsaugoti vaikus nuo vis aršiau brukamos LGBT ideologijos. Pavyzdžiui, vienoje iš priimtų rezoliucijų buvo rašoma, jog jos tikslas[14]:
„apginti vaikus, jaunimą, šeimas ir lenkų mokyklas nuo seksualinio ištvirkimo ir indokrinacijos, kurie veda prie daugelio Vakarų šalyse jau egzistuojančių patologijų, tokių kaip pornografijos priėmimas, abortai, seksualinis nusikalstamumas, šeimos krizė ir daug kitų.“
Deklaracija smerkia „homoseksualumo skatinimą“ ir „ankstyvą vaikų seksualizavimą“, kurį remia Pasaulio sveikatos organizacija bei įvairūs LGBT propagandos skleidėjai. Kai kurios rezoliucijos taip pat aiškiai nurodė, kaip padės skatinti vaikų ir tradicinės šeimos apsaugą, įskaitant galimybę tėvams kontroliuoti nevyriausybinių organizacijų vykdomą popamokinę veiklą mokyklose, įvertinti savivaldybės finansuojamus NVO projektus, ar šie nekenkia tradicinėms šeimoms ir panašiai.
Dėl savo „zonų be LGBT“ Lenkija sulaukė ne tik didžiulės kritikos, bet ir realių grasinimų. Pavyzdžiui, prieš porą metų ES buvo pagrasinusi, jog blokuos 126 mln. eurų Sanglaudos fondo lėšų, kurios turėjo atitekti Lenkijos savivaldybėms. Vaivadijų gubernatoriai buvo įspėti, jog sprendimai turi būti panaikinti, arba numatytos lėšos bus įšaldytos. Dėl vietos valdžios institucijų priimtų sprendimų Europos Komisija netgi buvo pradėjusi teisminį procesą prieš Lenkiją.
Po patirto didžiulio spaudimo, kai kurios zonos atsisakė savo rezoliucijų, tačiau kitos iki pat šios dienos tvirtai laikosi nustatytos politikos. Iškentusios nuolat besitęsiančius grasinimus ir kritiką, jos visgi laimėjo – šių metų sausio mėnesį EK galiausiai nutraukė teisminį procesą prieš Lenkiją[15].
Lietuvos ir Lenkijos politika, žvelgiant iš LGBT bendruomenės pusės, yra gan panaši. Abiejose šalyse LGBT bendruomenei save priskiriantys asmenys turi visas esmines teises: gali turėti lytinių santykių su tos pačios lyties žmonėmis, tapti kraujo donorais, tarnauti kariuomenėje, atlikti lyties keitimo operaciją, turėti bendrą turtą, juos draudžiama diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos darbe ir t. t.. Abiejose šalyse taip pat veikia LGBT organizacijos. Veikiausiai vieninteliai draudžiami dalykai tėra tik du – įsivaikinimas ir santuoka. Tačiau tiek Lenkija, tiek Lietuva nuolat sulaukia kritikos, jog yra pernelyg konservatyvi, o homoseksualai, transseksualai ir kiti LGBT nariai esą turi per mažai teisių, lengvatų ir visuotinio pripažinimo.
