<h2>„Didysis atsistatydinimas“ prasidėjo prieš pandemiją – ir viršininkai turi prie to priprasti</h2>
<p>Tiesa ta, jog rasti gerus darbuotojus visada buvo nemenkas iššūkis, tačiau dabartiniu laiku tai sunkiau nei bet kada anksčiau. Ir vargu, ar situacija greitu metu pagerės.</p>
<p>Remiantis Darbo ir statistikos biuro duomenimis, vadinamasis išėjimo iš darbo rodiklis – savo noru išeinančių darbuotojų dalis – 2021 metų rugsėjį pasiekė naują rekordą. Tuo tarpu tokio reiškinio pikas buvo aptiktas laisvalaikio ir svetingumo sektoriuje. Iš viso nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio darbą paliko gerokai virš 20 mln. žmonių visame pasaulyje. O įmonės, be abejo, jaučia didžiules to pasekmes. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoje darbdaviai, atstovaujantys skirtingo profilio veiklos plotmes, ganėtinai sunkiai pritraukia darbuotojus. Ir didžioji dauguma žmonių mano, jog šis sunkumas išliks iki 2022 m. arba netgi ilgiau[1].</p>
<p>Žmonės, kaip žinia, dėl tokios situacijos kaltino ir vis dar kaltina daugybę įvairių veiksnių: nuo baimės užsikrėsti Covid-19, kuomet intensyviai kontaktuojama su bendradarbiais, iki menko atlyginimo bei siūlomų pašalpų alternatyvos. Stebint, kaip laikui bėgant keitėsi užimtumas ir darbo aplinka bei kokį poveikį tai daro organizacijoms ir bendruomenėms, galima matyti, kad dabartinis atsistatydinimo elgesys gali būti naujos tendencijos pranašas, mat tam tikri tyrimai rodo, jog jau visą dešimtmetį darbuotojų kaita auga, ir darbdaviai prie to turės priprasti.</p>
<p>Daugeliui paslaugų pramonės šakų reikia tik bendrų profesinių įgūdžių, tokių kaip kompiuterinis raštingumas ir ryšių kompetencija, kuriuos dažnai lengva perkelti į kitas įmones. Tai pasakytina apie daugybę profesijų – nuo buhalterių ir inžinierių iki sunkvežimių vairuotojų bei klientų aptarnavimo atstovų. Dėl to paslaugomis pagrįstose ekonomikose darbuotojams gana lengva judėti iš vienos įmonės į kitą ir tuo pačiu išlaikyti produktyvumą.</p>
<p>Be kita ko, informacinių technologijų ir socialinių tinklų dėka darbuotojams dar niekada nebuvo taip paprasta sužinoti apie naujas darbo galimybes bet kurioje pasaulio vietoje. Na, o didėjantis nuotolinio darbo paplitimas reiškia, kad kai kuriais atvejais pastariesiems nebereikės fiziškai persikelti, kad galėtų įsitvirtinti naujoje veikloje, tokiu būdu sumažinant kliūtis ir perėjimo išlaidas, kurias patiria darbuotojai keičiant darbdavį. (Didesnės pasirinkimo galimybės ir mažesnės persikėlimo išlaidos reiškia, jog darbuotojai gali būti išrankesni bei sutelkti dėmesį į darbą, kuris geriausiai atitinka jų asmeninius poreikius ir troškimus). </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/lauren-mancke-aoc7tslb1o8-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Tai, ko žmonės nori iš darbo, lemia jų kultūrinės vertybės ir socialinė padėtis</h2>
<p>Tikimasi, kad daugumos pasaulio šalių darbo rinka ateityje taps įvairesnė lyties, etninės kilmės ir amžiaus požiūriu. Ir dėl šių priežasčių darbdaviams, kurie negali užtikrinti sąlyginio lankstumo bei specifinės įvairovės savo darbo aplinkoje, bus sunku pritraukti ir išlaikyti darbuotojus.</p>
<p>Ne paslaptis, kad dabar darbdaviai turi įdėti daugiau pastangų, jog įtikinti esamus bei potencialius darbuotojus, kodėl jie turėtų likti arba prisijungti prie jų organizacijų, ir tikėtina, jog ateityje šis šablonas tik dar labiau išsikeros. Ir visgi, ko įmonės turėtų imtis, kad prisitaikytų?</p>
<p>Kadangi išeinančio darbuotojo pakeitimas nauju neretai kainuoja išties daug – atsižvelgiant į pavaduojančio asmens radimą bei mokymą – kompanijos yra skatinamos prisitaikyti prie šiuolaikiškų darbo rinkos sąlygų, kurdamos metodus, padėsiančius išlaikyti neišsenkančią darbuotojų motyvaciją. Kita vertus, nūdienos realijos atrodo maždaug taip: nemaža dalis darbuotojų iš viso pasaulio svarstytų galimybę palikti darbą, jeigu jiems nebūtų suteikta tam tikro lankstumo.</p>
<p>Atsižvelgiant į tai, kad žmonės teikia didesnį prioritetą ieškant jų pageidavimus atitinkančios veiklos, įmonės turi laikytis visapusiškesnio požiūrio į teikiamų atlygių tipus. Taipogi svarbu, jog darbdaviai pritaikytų finansines, socialines ir vystymosi paskatas bei teikiamas galimybes atsižvelgdami į individualius darbuotojų pageidavimus. (Esti net ir tokių pavyzdžių, kuomet įmonės suteikia darbuotojams galimybę gauti atlygį kriptovaliuta, kaip savotišką paskatinimą)[2]. Ir nors pritaikius atlygio paketą, kurį gauna kiekvienas darbuotojas, gali padidėti organizacijos administracinės išlaidos, tikėtina, kad ši investicija padės išlaikyti įsitraukusią į procesus darbo jėgą. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/konstantin-evdokimov-uuyktnqkn9c-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Įmonės turėtų pakeisti savo požiūrį į darbuotojų valdymą</h2>
<p>Sakyčiau, jog vienas iš būdų išlaikyti darbuotojus, yra susitelkti į išorinius santykius, padedančius užtikrinti nuolatinę prieigą prie aukštos kokybės talentų. Ir tai, beje, gali apimti santykių su švietimo įstaigomis bei buvusiais darbuotojais stiprinimą. Pavyzdžiui, kai kurios įmonės diegia absolventų programas, kuriose sąmoningai įdarbinami buvę darbuotojai, kad jie vėl galėtų prisijungti, nešini kadaise įgytu supratimu apie organizacijoje vykstančius procesus ir jos kultūrą apskritai. Žinoma, masinis darbuotojų išėjimas visų pirmiausia vertinamas kaip sudėtingas iššūkis verslui, kol suvokiama, kad tai iš esmės yra galimybė išplėsti veiklos formas.</p>
<p>Taip, pasaulinis darbuotojų migravimo reiškinys jau kurį laiką šmėžuoja ir Lietuvoje, nors prieš daugiau nei pusmetį atrodė, jog tai kažkas tolimo ir mūsų šis beprecedentis išėjimo iš darbo šuolis nepalies. Be kita ko, šiuo metu aukščiausio lygio vadovai tokį kaitos rodiklį iškelia šalia svarbiausių verslo rodiklių, vis dažniau atsigręždami į vidinę rinką: mėginama įvertinti, ar žmonės turi galimybę augti įmonėje; ar darbuotojai rekomenduoja kompaniją kitiems; ar palaikomas ryšys su išėjusiais žmonėmis ir t.t.[3].</p>
<p>Kadangi dėl pandemijos žmonės mažiau išlaidavo – rečiau keliavo bei pramogavo – fiksuojamos kone rekordinės gyventojų santaupos, o tai suteikia finansinio saugumo, jog galiausiai galima elgtis taip, kaip norisi (tarkim, išeiti iš darbo).</p>
<p>Tas saugumas, kaip žinia, ateina ir iš darbo rinkos pažado, mat ne tik darbdaviai, bet ir žiniasklaida kartoja „trūksta darbuotojų“, dėl ko visi žino, jog gana nesunkiai susiras darbą. Ką jau kalbėti apie nuotolinį darbą ir emocinę būseną, tarpstančią blogėjančios psichologinės būklės kontekste: žmonės, įpratę dirbti iš namų, nebenorėjo būti lankstūs ir grįžti į biurus, ir tai kai kuriais atvejais galėjo paskatinti priimti darbdaviui nepalankų sprendimą išeiti iš darbo. Šiaip ar taip, tikėtina, kad išėjimo iš darbo rodikliai dar kurį laiką išliks aukšti. Tačiau kuo greičiau darbdaviai prie to prisitaikys, tuo geriau jie susitvarkys su nauja norma.</p>
