Pažadų Briuseliui laikymasis kelia riziką Lenkijos ekonomikai
Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas šią savaitę faktiškai sustabdė planuotą darbo teisės reformą, nors ji buvo aiškiai įrašyta į Lenkijos įsipareigojimus Europos Komisijai siekiant gauti po pandemijos skirtas ES Atkūrimo fondo lėšas. Premjero sprendimas reiškia, kad apie 2,5 mlrd. eurų finansavimas gali atsidurti pavojuje, o Varšuva – naujame politiniame ginče su Briuseliu.
Kalbėdamas apie reformą, D. Tuskas pareiškė, kad suteikti pareigūnams teisę spręsti, „kaip ir kokiu pagrindu žmonės dirba“, būtų „itin destruktyvu daugeliui įmonių“. Jo vertinimu, tai galėtų lemti darbo vietų praradimą, o „rizikos aiškiai nusveria galimą naudą“, todėl sprendimas nebetęsti reformos esąs galutinis.[1]
Šis pareiškimas išryškino tai, kas dažnai lieka tarp eilučių Europos ekonominiuose susitarimuose – nacionalinėms vyriausybėms paliekama ribota erdvė manevruoti, kai Briuselio pažadai pradeda tiesiogiai veikti vidaus rinką ir verslo aplinką.
Valstybinės darbo inspekcijos įgaliojimų plėtra kėlė daugiau klausimų nei žadėjo atsakymų
Sustabdyta reforma buvo parengta kairiosios partijos „Lewica“ atstovės, darbo ministrės Agnieszkos Dziemianowicz-Bąk. Joje buvo numatyta iš esmės išplėsti Valstybinės darbo inspekcijos (PIP) galias – inspektoriams būtų suteikta teisė perklasifikuoti civilines B2B sutartis į standartines darbo sutartis, jei, jų vertinimu, taip apeinami darbo santykius reglamentuojantys įstatymai.
Pagal projektą inspektoriai būtų galėję nustatyti, kad asmuo faktiškai buvo darbuotojas net iki trejų metų atgal. Tokiu atveju įmonėms grėstų pareiga retrospektyviai sumokėti socialinio draudimo įmokas ir mokesčius. Verslo bendruomenė ir teisininkai įspėjo, kad tokios nuostatos gali pažeisti konstitucinę teisę laisvai vykdyti ūkinę veiklą ir pačios kurtų teisinį neapibrėžtumą.
D. Tuskas šiuos argumentus pakartojo viešai, pabrėždamas, kad pareigūnų diskrecija tokio masto sprendimuose galėtų tapti rimtu smūgiu ekonomikai. Tai buvo aiškus signalas, jog net ir proeuropietiška vyriausybė ne visada pasirengusi besąlygiškai įgyvendinti Briuselio siūlomus modelius.
Lenkija rizikuoja netekti daugiau nei 2 milijardų eurų iš ES
Reforma turėjo stiprią profesinių sąjungų paramą, tačiau valdančiojoje koalicijoje ji tapo akivaizdžiu nesutarimų šaltiniu. „Lewica“ lyderis ir Seimo pirmininkas Włodzimierzas Czarzasty neslėpė nepasitenkinimo ir perspėjo, kad neįgyvendinus įsipareigojimų Lenkija gali netekti apie 11 mlrd. zlotų, arba maždaug 2,6 mlrd. eurų.[2]
Jis viešai pareiškė ketinantis artimiausiu metu susitikti su premjeru ir ieškoti sprendimų, tačiau politinė realybė rodo, kad silpnėjanti „Lewica“ vargiai ryšis rimtai destabilizuoti koaliciją. Tuo pat metu kiti vyriausybės nariai jau kalba apie būtinybę derėtis su Europos Komisija dėl vadinamųjų „etapų“ peržiūros, nors pripažįstama, kad tai bus sudėtinga, nes lėšas planuojama paskirstyti dar šiemet.
Ši situacija dar kartą parodė, kaip ES finansiniai mechanizmai tampa ne tik ekonominiu, bet ir politiniu spaudimo įrankiu, verčiančiu nacionalines vyriausybes balansuoti tarp rinkėjų, verslo ir Briuselio lūkesčių.
Briuselio pažadai ir jų vykdymas parodė dvigubų standartų problemą
D. Tusko vadovaujama vyriausybė jau anksčiau sugebėjo atblokuoti dalį po pandemijos skirtų lėšų, pažadėjusi spręsti teisės viršenybės problemas, kurias buvo iškėlusi Europos Komisija ir Europos Teisingumo Teismas, tačiau realių teisės aktų tuo metu nepriėmė. Tai rodo, jog politiniai pažadai Briuselyje dažnai vertinami lanksčiau, kai kalbama apie „tinkamą“ politinę kryptį.
D. Tuskas, buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas ir ilgametis Europos liaudies partijos lyderis, puikiai išmano šios sistemos veikimo logiką. Jo dabartinis sprendimas stabdyti darbo teisės reformą leidžia manyti, kad net ir patyrę Europos politikai vis dažniau susiduria su dilema: kiek nacionalinės ekonomikos galima paaukoti vardan formalių Briuselio įsipareigojimų.
Ši byla tampa ne vien techniniu ginču dėl darbo sutarčių, bet platesniu klausimu apie tai, kas iš tiesų priima sprendimus Europos Sąjungoje – nacionalinės vyriausybės ar institucijos, kurios finansinę paramą vis dažniau sieja su gilia intervencija į vidaus politiką.
