Jei BBC atsakinga už „melagingus, šmeižikiškus, žeminančius ir kurstančius pareiškimus“, baudą mokės – britai?
JAV prezidento Donaldo Trumpo pateiktas dešimties milijardų dolerių ieškinys BBC nėra vien teisinis epizodas ar politinis gestas. Šis atvejis išryškino struktūrinę problemą, apie kurią Vakarų visuomenėse kalbama vis dažniau, bet vis dar pernelyg atsargiai – visuomeninių transliuotojų polinkį formuoti politinį pasakojimą, o ne vien neutraliai informuoti.
JAV prezidentas jau kovojo su kitomis žiniasklaidos priemonėmis ir dažnai akcentuojamas tik faktas, kad jis nenusileidžia tiems kanalams, kurie atvirai kritikuoja jį ir jo veiksmus. Tačiau BBC atveju ieškinio pagrindas – ne pati kritika D. Trumpui, o konkretus redakcinis sprendimas. „Panorama“ dokumentikoje buvo sujungtos skirtingos 2021 m. sausio 6-osios kalbos dalys taip, kad žiūrovui susidarė įspūdis, jog D. Trumpas tiesiogiai ragina minią žygiuoti į Kapitolijų ir „kovoti“.
Vėliau patys BBC pripažino, kad toks montažas buvo klaida, ir atsiprašė. Tačiau klaidos pripažinimas automatiškai neužbaigia diskusijos. Priešingai – jis ją tik atveria. Visuomeninis britų transliuotojas, kuris pripažįsta klaidinantį montažą, pats patvirtina, kad redakciniai sprendimai gali pakeisti politinio įvykio interpretaciją. Ir būtent čia slypi pagrindinė problema: ar tokios „klaidos“ yra pavienės, ar jos kyla iš sisteminio šališkumo.
Po žinių apie ieškinį, BBC paskelbė, kad pasirinko ne atsitraukimo ar tylos taktiką, o atvirą konfrontaciją. Transliuotojas viešai pareiškė, jog ginsis teisme ir nemano, kad turi pagrindą mokėti bet kokią kompensaciją. Tai reiškia, kad britų visuomeninis transliuotojas yra pasirengęs eiti iki galo – net ir suprasdamas, jog procesas gali kainuoti dešimtis milijonų eurų teisinių išlaidų. Šios lėšos, vienaip ar kitaip, kyla iš visuomenės finansuojamo biudžeto.
BBC statusas neužtikrina neutralumo ir neatleidžia nuo politinės atsakomybės
BBC dažnai pristatoma kaip nepriekaištingas viešojo intereso žurnalistikos etalonas. Tačiau tai – Jungtinės Karalystės visuomeninis transliuotojas, finansuojamas privalomu licencijos mokesčiu. Tai reiškia, kad bet kokios rimtos teisinės ar reputacinės pasekmės, net ir netiesiogiai, galiausiai tenka visuomenei, o ne privačiai institucijai ar jos savininkams.
Ši aplinkybė D. Trumpo byloje sąmoningai nutylima. Ieškinys nukreiptas ne prieš privatų kanalą, o prieš visuomeninį transliuotoją, kuris deklaruoja politinį neutralumą, bet kartu formuoja aiškiai atpažįstamą redakcinę liniją. Tai reiškia, kad ir bylą pralaimėjus, mokės ne kažkoks komercinis BBC vienetas, o žmonės -šalis.
Kritikai jau seniai kaltina BBC sisteminiu polinkiu į progresyvią, kairiąją pasaulėžiūrą, ypač migracijos, nacionalinio suvereniteto ir konservatyvios politikos klausimais. Tai primena ir situaciją su LRT Lietuvoje. Visuomeninis transliuotojas aiškiai linksta į vieną pusę, nors ginamaodžio laisvė.
Dažnai girdima kitaip, bet šis D. Trumpo ieškinys nėra bandymas uždrausti kritiką. Tai bandymas teisiškai įvertinti, ar redakcinis sprendimas, kuris keičia kalbos prasmę, gali būti laikomas neutralia žurnalistika. JAV teisėje kartelė labai aukšta – reikia įrodyti tyčinę melagingą informaciją ir faktinę žalą. Tačiau pats faktas, kad BBC pripažino klaidą, suteikia diskusijai papildomo svorio.
Diskusija apie BBC neišvengiamai primena Lietuvos ginčus dėl LRT šališkumo
Britų atvejis turi aiškias paraleles Lietuvoje. LRT, kaip ir BBC, yra visuomeninis transliuotojas, finansuojamas iš valstybės biudžeto ir deklaruojantis politinį neutralumą. Tačiau visuomenės pasitikėjimas šia institucija jau ne vienerius metus yra suskaldytas.
Dalis Lietuvos gyventojų atvirai kritikuoja LRT dėl vienpusiškos temų atrankos, pašnekovų rato ir redakcinių akcentų, reiškiamos nuomonės ir palankumo. Ypač tai juntama kalbant apie konservatyvias, tautines ar euroskeptiškas pozicijas, kurios dažnai pristatomos per problemos ar „grėsmės“ prizmę, o ne kaip lygiavertės politinės nuomonės.
Kaip ir BBC atveju, LRT ginasi instituciniu autoritetu ir „viešojo intereso“ etikete. Tačiau visuomeninis transliuotojas nėra virš kritikos. Priešingai – kuo didesnis jo vaidmuo demokratinėje erdvėje, tuo griežtesnė turi būti atsakomybė už redakcinius sprendimus.
D. Trumpo ir BBC konfliktas parodo, kad klausimas nėra apie vieną politiką ar vieną dokumentiką. Tai platesnė diskusija apie tai, ar visuomeniniai transliuotojai iš tiesų tarnauja visai visuomenei, ar palaipsniui tampa ideologiniais žaidėjais, kuriems vis sunkiau atskirti informavimą nuo interpretavimo. Ir tai – problema, kuri aktuali ne tik Londone ar Vašingtone, bet ir Vilniuje.
