Paviešintos žinutės rodo, kad Europa bando derėtis su Trumpu dėl Grenlandijos
JAV prezidentas Donaldas Trumpas paviešino privačius susirašinėjimus su Europos Sąjungos ir NATO lyderiais. Viešumon iškelti tekstai pasirodė itin jautriu metu, kai santykiai tarp Vašingtono ir Europos sostinių jau yra paaštrėję dėl Trumpo pareiškimų apie Grenlandijos strateginę reikšmę ir galimus tarifus Europos šalims.
Paskelbtos žinutės leidžia pažvelgti į tai, kaip užkulisiuose vyksta aukščiausio lygio politinis bendravimas, ir atskleidžia aiškų kontrastą tarp viešų pareiškimų bei privačių pastangų išlaikyti Trumpo palankumą.
Vienoje iš paviešintų žinučių NATO generalinis sekretorius Markas Rutte į JAV prezidentą kreipiasi itin palankiu, netgi demonstratyviai pagarbiu tonu. Jis rašo:
„Pone Prezidente, brangus Donaldai – tai, ką šiandien padarėte Sirijoje, yra neįtikėtina. Davose per savo pasirodymus pabrėšiu jūsų darbą ten, taip pat Gazoje ir Ukrainoje. Esu pasiryžęs rasti kelią į priekį dėl Grenlandijos. Nekantrauju jus pamatyti. Jūsų, Markas.“
D. Trumpas šią žinutę paskelbė be jokio papildomo paaiškinimo ar konteksto. NATO kol kas nepatvirtino ir nepaneigė jos autentiškumo, tačiau pats faktas, kad tokio pobūdžio privatus susirašinėjimas tapo viešas, Europos diplomatinėje aplinkoje vertinamas kaip beprecedentis žingsnis. Jis kelia klausimų ne tik dėl diplomatinių ribų, bet ir dėl to, kas iš tiesų formuoja sprendimus Aljanso viduje.[1]
Macrono žinutės atskleidžia bandymą išsaugoti dialogą ir vengti atviro konflikto
Kitoje paviešintoje žinutėje matyti Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pastangos švelninti situaciją ir išlaikyti asmeninį ryšį su Vašingtonu. Trumpas paskelbė ekrano kopiją su E. Macrono jam rašytu tekstu, kurio autentiškumą vėliau patvirtino Prancūzijos prezidento aplinkos atstovai.
Macronas rašo:
„Mano drauge, mes visiškai sutariame dėl Sirijos. Galime nuveikti didelių dalykų Irano klausimu. Aš nesuprantu, ką jūs darote su Grenlandija. Pabandykime kurti didelius dalykus: galiu po Davoso Paryžiuje ketvirtadienio popietę surengti G7 susitikimą. Galėčiau pakviesti ukrainiečius, danus, sirus ir rusus paraštėse. Taip pat galėtume kartu pavakarieniauti Paryžiuje prieš jums grįžtant į JAV. Emmanuelis.“
Ši žinutė atskleidžia ne tik Macrono siekį išvengti atviro konflikto, bet ir platesnį Europos politinio elgesio modelį – strateginius klausimus spręsti per asmeninius kvietimus, kompromisų paieškas ir užkulisinį dialogą. Tai vyksta tuo metu, kai Trumpas viešai kalba apie Grenlandijos būtinybę „nacionaliniam ir pasauliniam saugumui“ ir atvirai signalizuoja, kad spaudimas Europai gali būti daromas ir ekonominėmis priemonėmis.
Reaguodamas į E. Macrono atsisakymą jungtis prie vadinamosios „Taikos tarybos“, Trumpas viešai pareiškė: „Niekas jo nenori“, kartu užsimindamas apie galimus 200 procentų tarifus Prancūzijos vynui ir šampanui.
Paviešintos žinutės tampa spaudimo dalimi platesniame JAV ir Europos konflikte
Privačių susirašinėjimų paviešinimas nėra atsitiktinis ar impulsyvus veiksmas. Jis įsilieja į platesnę Trumpo spaudimo strategiją, kurioje Grenlandija tampa ne tik geopolitiniu objektu, bet ir svertu santykiuose su Europos Sąjunga. JAV prezidentas nuosekliai kartoja, kad Grenlandija yra „būtina nacionaliniam ir pasauliniam saugumui“, ir leidžia suprasti, jog Europos pasipriešinimas bus vertinamas kaip kliūtis JAV interesams.[2]
„Manau, kad jie per daug nesipriešins. Mes turime ją turėti. Jie negali jos apsaugoti“, – pareiškė Trumpas, kalbėdamas apie europiečių reakciją.
Tuo metu Europos Sąjunga svarsto atsakomąsias priemones – nuo muitų JAV prekėms iki vadinamojo kovos su ekonomine prievarta instrumento aktyvavimo. Vis dėlto paviešintos žinutės atskleidžia kitą realybę: už uždarų durų Europos lyderiai ieško kompromisų, stengiasi išlaikyti dialogą su Trumpu ir vengia tiesioginės konfrontacijos.
Grenlandijos ministras pirmininkas Jensas-Frederikas Nielsenas pabrėžė: „Mes neleisime savęs spausti. Tvirtai laikomės dialogo, pagarbos ir tarptautinės teisės.“ Tačiau kol kas būtent Vašingtonas diktuoja darbotvarkę, o paviešintos žinutės parodo, kiek daug Europos politinių sprendimų priklauso ne nuo institucijų, o nuo asmeninių santykių su JAV prezidentu.
