<h2>Britiškosios kultūros pasididžiavimai – „pub'ai" išgyvena liūdnus laikus</h2>
<p>Kiekvienas kraštas ir šalis turi savitus papročius, tradicijas ir kultūrą – tai žino visi. Juk lietuvių kultūra skiriasi nuo, pavyzdžiui, ispanų, vokiečių ar net tų pačių latvių. Tokie išskirtinumai pastebimi bene visose srityse: tiek žvelgiant į kasdienybę, tiek į tai, kaip švenčiame, atsipalaiduojame, valgome ar geriame. </p>
<p>Pavyzdžiui, tipišką italą galime įsivaizduoti su taure Campari Spritz, ispaną – su Sangrijos ąsočiu. Keliaudami Rytų Europoje, užsukę pas ką į svečius ar lankydami vietos patiekalų restoranus tikriausiai sulauksime raginimų paragauti itin stiprių žolelių gėrimų bei trauktinių ar tiesiog, degtinės. </p>
<p>Nors šiandien vis daugiau žmonių renkasi gyvenimą be lašo alkoholio, norime to ar ne, tačiau tai ką geriame ar gėrėme, per eilę metų tampa mūsų kultūra. Galbūt dėlto, Lietuvoje yra tokia didžiulė alkoholizmo problema: gėrimo kultūros pas mus tiesiog nėra. Žmonės arba visiškai nevartoja alkoholinių gėrimų arba jais piktnaudžiauja.</p>
<p>Rasti aukso viduriuką tampa vis sunkiau. Tiesa, ne visos šalys turi masiškai išgėrinėti linkusios visuomenės problemų ir mėgautis įvairiomis, net ir su alkoholiniais gėrimais siejamomis pramogomis, nevengia. Štai Didžioji Britanija nuo seno garsėja puikia „pub'ų" – arba tiesiog barų, kultūra. </p>
<p>Nesvarbu, Londone, Mančesteryje ar Liverpulyje, o gal ir visiškai mažuose kaimiškų vietovių miesteliuose, ant kiekvieno gatvės kampo galima rasti nedidelę užeigą su savais klientais, vietiniu alumi ir ypač išskirtine, regis, modernių laikų nepaveikta atmosfera. Čia žmonės užsuka ir laikraščių paskaityti, ir su kaimynais padiskutuoti, ir tiesiog nusimesti darbo savaitės svorį. Regis, niekas neskaičiuoja nei išgertų bokalų skaičiaus, nei lyginasi kiek gi gerti iš tiesų yra „padoru“. Vis tik, pandemija daro savo: priversti likti namuose žmonės atranda kitų laiko leidimo formų, o ilgametės užeigos ir ištisus amžius skaičiuojantys barai yra priversti visam laikui užverti duris.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/amie-johnson-vjxlzqi5tle-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Įvairius istorinius laikmečius atlaikęs baras užsidaro dėl pandemijos</h2>
<p>Didmiesčiuose, kur vyrauja spartesnis gyvenimo tempas, individualizmo kultūra ir dažnas jaučiasi kiek vienišas, „pub'ai" tampa saugiomis užuovėjomis, kur užsukus, galima vėl pasijausti it esant mažame namų kaimelyje. Tuo tarpu provincijose, barai gyvuoja tarsi atskiri organizmai, kur gyvenimas, regis, vyksta pagal savitas, nerašytas taisykles.</p>
<p>Nereikia stebėtis, kad barų Jungtinėje Karalystėje daug: žmonės mėgsta laisvą atmosferą, pašnekesius ir gerą alų. Pagal 2019-ųjų skaičiavimus, šalyje yra virš 42 tūkst. „pub'ų“[1]. Tiesa, vieni jų išsiskiria labiau nei kiti: tiek savo interjeru, pasiūla, tiek ir amžiumi.</p>
<p>Štai, Hertforšyrde, Sent Albanyje esantis, gal tiksliau, jau buvęs baras skambiu pavadinimu „Ye Olde Fighting Cocks" skaičiavo ne dešimtmečius ir net ne šimtmečius: manoma, kad šis baras veikė nuo pat 793-ųjų, o gal ir dar seniau. Ši tikra barų klasika yra įtrauka į Gineso rekordų knygą ir yra laikomas seniausiu šalies „pub'u“. Deja, neseniai su vietos gyventojų tradicija ir britų kultūros simboliu likusia vieta teko atsisveikinti – baras visam laikui uždarė duris, o dėl to kaltinti galima pandemiją. </p>
<p>Dabartinis baro valdytojas paskelbė, kad jau užpildė dokumentus ir skelbia bankrotą. Dėl nutrūkusios baro istorijos ir nesėkmės jis kaltina būtent pramogoms, restoranams bei barams nepalankų laikmetį, kuris užsitęsė ilgiau nei kas galėjo tikėtis. Baro valdytojas Christo Tofalli šią informaciją paskelbė feisbuko įrašu ir teigė, jog kartu su visa bare dirbusių ir valdymo darbais užsiėmusių žmonių komanda liūdi, jog ilgaamžė tradicija baigiasi būtent taip:</p>
<blockquote>
<p>„Kartu su savo komanda mes išbandėme viską, kad baras liktų atviras. Vis dėlto, beprecedenčiai pastarųjų metų įvykiai negrįžtamai paveikė paslaugų industriją ir sugniuždė visus mus, kurie iš visų stengiamės, kad šis daugybės apdovanojimų sulaukęs baras išliktų. Mes visi jaučiamės sugniuždyti: man šis baras buvo kur kas daugiau nei tik verslas ir aš jaučiuosi išdidžiai, kad nors trumpam, galėjau prisidėti prie ilgos jo istorijos kūrimo", – rašė barą „Ye Olde Fighting Cocks" valdęs C. Tofalli[2]. </p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/soroush-karimi-a7nagugutoi-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Lieka paskutinis vilties krislelis</h2>
<p>Virš tūkstančio metų skaičiuojantis „pub'as“ savo dabartinį vardą gavo dėl to, kad XIX a. čia buvo rengiamos visuomenės itin mėgtos ir lauktos gaidžių peštynės. Nors tokia tradicija galiausiai pranyko, pavadinimas liko. Per daugybę metų, keitėsi pavadinimai, vadovai, lankytojai: regis, vieta visuomet likdavo, net ir sudėtingiausiais istoriniais tarpsniais.</p>
<p>Dabar, manoma, kad vienintelė viltis yra surasti naują šeimininką, kuris išdrįs atgaivinti šį verslą. Baro veiklą finansavusi įmonė „Mitchells and Butlers“ (M&B) ieško naujo vadybininko ir tikisi, kad barą atidaryti dar gali pavykti. Tiesa, siekiama bus ne tik išlaikyti pelningą verslą, tačiau ir išsaugoti vietos aurą ir žavesį. </p>
<p>Tiesa, dėl to, ar „Ye Olde Fighting Cocks" iš tiesų yra toks senas, kartais kyla ir diskusijų. Kada iš tiesų prasidėjo baro veikla iki šių dienų nėra aišku: kai kurie teigia, kad pirmasis alaus bokalas čia įpiltas dar 560-ais, kiti mano, kad keliais šimtais metų vėliau. Kad ir kaip bebūtų, tai tikra istorijos dalis, o ir „pub'ų“ kultūra Didžiajai Britanijai svarbi tiek kultūriniu, tiek ir verslo atžvilgiu: baruose dirba apie 600 tūkst. britų[3].</p>
