<h2>Lietuvis, kuris nemėgsta cepelinų? Neįmanoma</h2>
<p>Koks yra tipinis, tikras Lietuvos žmogus? Darbštus ir ne itin kalbus? Mėgstantis leisti laiką gamtoje? Pasišventęs tėvynei, bet visuomet randantis dėl ko ją kritikuoti? Tikriausiai į daugelį šių klausimų būtų galima atsakyti teigiamai, tačiau dažnam tikriausiai gali atrodyti, kad lietuvis nėra lietuvis, jeigu nemėgsta mūsų šalies kulinarinio paveldo. Šaltibarščiai, vėdarai, kugelis, na ir žinoma – didingieji cepelinai. Su mėsa ir spirgučiais arba varške bei šviežiais žalumynais – ne vienas dėl porcijos tokių gardumynų paaukotų visas dietas ir sunkų triūsą sporto salėje.</p>
<p>Cepelinai yra vienas iš tų patiekalų, kurių visuomet laukiame ant stalo sugrįžus į tėvų ar senelių namus ir kuriuos visuomet raginame paragauti draugus, atvykusius iš užsienio. Cepelinų galime atrasti bene kiekvienoje kavinėje, kurioje pateikiamas tradicinis, lietuviškas maistas, o kiekvienas miestas tikriausiai turi tą vieną, pačią geriausią vietą, kurioje cepelinai – patys gardžiausi. Žinoma, kiekvienoje šeimoje cepelinų receptai taip pat gali nustebinti: net skirtingose, mūsų nedidelės šalies vietovėse, šis patiekalas gali būti gaminamas gana skirtingai. </p>
<p>Tačiau, ar tikrai mes taip turėtume didžiuotis šiuo patiekalu, kurio kilmė, net nėra lietuviška? Iš tiesų, pasirodo, mūsų protėviai buvo linkę nusavinti ne vieną patiekalą, todėl neva mūsų virtuvės paveldais laikomi patiekalai, iš tiesų yra kildinami visiškai ne iš Lietuvos ir su mūsų šalimi neturi nieko bendro. Gana panašiai nutiko ir su cepelinais: pasirodo, analogiški virtiniai yra gaminami ne vienoje Europos šalyje, o mes tiesiog šį receptą pastebėjome, įsimylėjome, pasisavinome ir kiek patobulinę savaip, ėmėme pristatinėti kaip savo.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/biblioteca-valenciana-nicolau-primitiu-qopkiw4e52k-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Cepelinai – tarptautinis patiekalas</h2>
<p>Taigi, pradėkime nuo pradžių pradžios. Cepelinai arba tiksliau, didžkukuliai yra tarkuotų arba grūstų virtų bulvių kukuliai. Dažniausiai jie gaminami su mėsa, tačiau yra itin populiarūs ir su varškės arba džiovintų miško grybų įdaru. Gana panašūs virtiniai gaminami ir Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, taip pat, Skandinavijos šalyse. Savaisiais cepelinais mes didžiuojamės taip, kad kasmet, nuo 2014-ųjų, pirmąjį vasario sekmadienį minime cepelinų dieną[1]. Tokios iniciatyvos pradininku tapo JAV gyvenantis lietuvių išeivis Jonas Vaičiūnas, pirmasis paraginęs lietuvių šeimas susirinkti kartu ir pasigaminti cepelinų. Ši idėja J. Vaičiūnui gimė tiesiog stebint amerikietiško futbolo rungtynes: cepelinas savo forma labai primena amerikietiško futbolo kamuolį. </p>
<p>Iš tiesų, pačioje Lietuvoje cepelinai atsirado ir išpopuliarėjo maždaug XIX- XX a. sandūroje, Žemaitijoje. Čia, tikėtina, jie atvyko iš Mažosios Lietuvos, kuri garsėjo savo vokiška virtuve. Na, o patiekalo pavadinimas „cepelinai“ Lietuvoje, manoma, prigijo nuo dirižablių gamintojo pavadinimo iš vokiečių kalbos „Zeppelin“[2]. Tiesa, ir čia istorija padaro savo darbą ir faktus painioja su įvairiais gandais ir žmonių legendomis. 1900-aisiais Ferdinandas Von Cepelinas sukonstravo standųjį dirižablį, pavadintą jo vardu. Vis tik, patį pirmąjį dirižablį dar 1852-ais pastatė A. Žifardas. Taigi, kodėl iš tiesų nevadiname cepelinų „žifardais” niekas nežino.</p>
<p>Kad ir kaip vadintume, visi žino, kad didžiuliai bulvių virtiniai yra cepelinai, o būtent jais lengviausia patekti į kiekvieno, na arba daugelio, lietuvių širdis. Žemaičiai šį patiekalą dar vadino „kleckais", baltarusiai – „kliocki”, lenkai – „kluski”. Lenkai cepelinus vadino ir įvairesniais vardais: „pulpety”, „klopsy”, „knely”. Terminas „pulpety" buvo kildinamas iš itališko „polpette”, „knely" – iš prancūzų „quenelle”, „klopsy” – iš vokiško “kloss”: visi šie žodžiai reiškia „kukulis". Taigi, kaip matome pagal pavadinimo ištakas, cepelinai yra tikrai tarptautinis patiekalas[3].</p>
<p>Cepelinai arba bent jau į juos itin panašūs, tik kitais pavadinimais vadinti kukulaičiai tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje gaminti ištisą amžinybę. Jau gerokai vėliau, sovietinėje Lietuvoje, įvairūs laikraščiai ir žurnalai namų šeimininkėms rašė, kad cepelinai neva yra „sovietinių kolchozinių badmečių valgis”. Akivaizdu, kad tai netiesa: nei su badmečiu, nei su sovietais cepelinai neturėjo nieko bendro, neskaitant to, kad buvo populiarūs net ir tuo metu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/lars-blankers-b0s3xndk6tw-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Bulvė – cepelinų motina ir lietuvių maitintoja</h2>
<p>Cepelinas nebūtų cepelinu be taip pat lietuviškosios virtuvės pasididžiavimo bulvės. Žinoma, bulvė yra tikrai gana plačiai auginama kultūra, sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų Pietų Amerikoje ir išplitusi po visą pasaulį. Vis tik, Lietuvoje bulves mes iš tiesų itin mylime. Dažnas ūkininkas ar vos plotelį turintis žemės savininkas augina bulves, o mūsų kulinarinis paveldas neatsiejamas be kartais gana sunkių ir sočių, tačiau itin gardžių bulvinių patiekalų. </p>
<p>Bulvės į Europą atvyko XVI a., o XVII a. kaip patiekalą jas jau pateikdavo Prancūzijoje[4]. Greitai bulvės išpopuliarėjo, o Prūsijoje valstiečiai net buvo verčiami jas auginti. Po bulvių maro Airijoje 1845-ais, katastrofiškai trūko maisto ir vyko masinė emigracija į JAV. Būtent todėl bulvės užkariavo daugelio šalių nacionalines virtuves, Lietuvoje išpopuliarino tokius patiekalus kaip žemaičių blynai ar tie patys cepelinai ir kartu su jais, išliko populiarios iki šių dienų.</p>
