<h2>Rusijai gali tekti kariauti dviem frontais</h2>
<p>Rusija tęsia karą Ukrainoje ir Rytuose bei Pietuose pasiekia minimalias pergales, tačiau jau netrukus vienos iš Rusijos respublikų – Čečėnijos pajėgos gali priversti Vladimiro Putino karius kovoti dviem frontais.</p>
<p>Manoma, kad pačioje Rusijos teritorijoje gali kilti pilietinis karas. Tokie gandai pasirodė po to, kai vienas iš čečėnų karių batalionų paskelbė besiruošiantis puolimui prieš Maskvą[1].</p>
<p>Tokia žinia nustebino ne vieną. Juolab kad Čečėnijos lyderis Ramzanas Achmadovičius Kadyrovas yra artimas V. Putino rėmėjas ir parankinis, o jo kariai jau dalyvauja Ukrainos kare.</p>
<blockquote>
<p>Tačiau auga ir invazijai nepritariančių čečėnų gretos. Savanoriai ima ginklus ir stoja kovoti ne prieš Ukrainą, o už ją.</p>
</blockquote>
<p>Žvelgiant į Čečėnijos ir Rusijos santykius, galima numanyti, kad dabartiniai įvykiai Ukrainoje daliai čečėnų primena ne tokius senus jų pačių išgyvenimus.</p>
<p>Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį pati Čečėnija priešinosi brutaliai Rusijos jėgai. Istorinių nuoskaudų vedini kai kurie čečėnai dabar kaip priešą mato ne V. Putino ir R. Kadyrovo demonizuojamus Vakarus su Ukraina, bet pačią Rusiją.</p>
<h2>Maskva gali sulaukti atakos</h2>
<p>Nors tikrasis čečėnų karių vaidmuo tiesioginiuose Ukrainos karo mūšiuose kelia pagrįstų abejonių, prokremliškas Čečėnijos lyderis mėgsta girtis savo karių drąsa bei koviniais „pasiekimais“ ir nuolat grasina tiek Ukrainai, tiek Vakarams su NATO priešakyje[2]. </p>
<p>Tačiau dalis Čečėnijos piliečių vis dar mena dienas, kai Rusijos kariai įžengė į jų teritoriją. Du Čečėnijos karai, vykę 1994 m. ir 1999 m. šiandien čečėnams tik primena Rusijos brutalumą ir tikruosius kėslus.</p>
<blockquote>
<p>Dėl to mažiausiai du čečėnų savanorių batalionai – Šeicho Mansuro ir Džocharo Dudajevo – stojo ginti Ukrainos pusės.</p>
</blockquote>
<p>Abi grupės garsiai pasmerkė Čečėnijos Respublikos vadovą R. Kadyrovą, kurį 2007 m. į šį postą paskyrė V. Putinas ir kuris brutaliai remia jo karo veiksmus prieš Kijevą.</p>
<p>Šeicho Mansuro ir Džocharo Dudajevo būriuose yra pirmojo ir antrojo Čečėnijos karų veteranų, o dabar net kalbama, kad vienas iš batalionų rengia puolimą prieš Maskvą. Tai atidarytų naują karo frontą, kuris neabejotinai paveiktų karo Ukrainoje eigą.</p>
<blockquote>
<p>„Mes žinome priešo pozicijas, žinome, kur yra Rusijos karinės bazės. Mes padalijome Čečėnijos Respubliką Ičėriją į tris frontus ir 16 sektorių", – sako šeicho Mansuro bataliono atstovas spaudai Islamas Belokijevas, skelbdamas apie planą vėl kovoti už Čečėnijos nepriklausomybę.</p>
</blockquote>
<p>Šeicho Mansuro bataliono atstovas spaudai teigė, kad pasipriešinimo grupuotė padalijo Čečėniją į tris sektorius ir tvirtino pradėjęs bendradarbiauti su vietos gyventojais, kad „atskleistų priešo kariuomenės judėjimą, transporto rūšį, ginkluotės rūšį, karių skaičių ir ginklų kiekį".</p>
<p>Neaišku, ar čečėnų savanorių pajėgos strateguoja su Kijevu kurdamos antrąjį frontą, ar tai yra savanoriškas pasipriešinimas. Nors kovoti už savo, o kartu ir Ukrainos nepriklausomybę nusiteikusiu čečėnų karių galimai nėra daug, manoma, kad realūs kariniai veiksmai prieš Rusiją galėtų kaip reikiant sujaukti V. Putino planus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/egor-filin-j5pi9q02lbk-unsplash-6.jpg" alt="" /></p>
<h2>Čečėnai į Ukrainą siunčiami per prievartą</h2>
<p>Tie čečėnai, kurie karą Ukrainoje kariauja Rusijos pusėje, ten taip pat galėjo atsidurti ne savo noru. Skelbiama, kad Čečėnijos respublikos valdžia verčia vietos vyrus stoti į „savanorių" batalionus Maskvos invazijai į Ukrainą palaikyti[3].</p>
<p>Patys kareiviai vis dažniau išdrįsta pranešti, kad jų artimieji buvo bauginami, šantažuojami arba buvo grasinama juos kankinti ir pagrobti, jei nesutiks imti ginklo ir stoti į kovą.</p>
<p>Nors tikslus tokių atvejų skaičius nežinomas, vietos žmogaus teisių organizacija „Vayfond" teigė gavusi mažiausiai 50 prašymų, susijusių su priverstine mobilizacija.</p>
<p>Čečėnų tinklaraštininkas Islamas Belokijevas sako, kad kasdien sužino bent apie tris tokias istorijas.</p>
<p>Regioninio opozicinio judėjimo 1ADAT lyderis Ibragimas Jangulbajevas teigia, kad taip pat gauna daug pranešimų apie čečėnus, kurie priverstinai siunčiami kovoti kare:</p>
<blockquote>
<p>„Žmonėms, įkalintiems dėl išgalvotų kaltinimų, siūloma pasirašyti sutartį su ginkluotosiomis pajėgomis. Policija žada juos paleisti, jei jie su tuo sutiks."</p>
</blockquote>
<p>I. Jangulbajevas teigia, kad vietos pareigūnai sudaro „ekstremistų", tų, kurie nepalaiko regiono lyderio R. Kadyrovo, sąrašus, į kuriuos nukreipia priverstinės mobilizacijos kampanijas. </p>
<p>Pranešama, kad kai kurie pareigūnai grobia potencialius karius ir bando išvilioti pinigus iš jų šeimų arba grasina išprievartauti ar kankinti šeimos narius, kad priverstų juos stoti į kariuomenę.</p>
<p>Pats Čečėnijos lyderis R. Kadyrovas socialinėje žiniasklaidoje ne kartą gyrėsi čečėnų kovotojų Ukrainoje entuziazmu ir aukšta morale.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/hans-heiner-buhr-bbkufh63itm-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Paini Čečėnijos ir Rusijos istorija</h2>
<p>Čečėnų pasipriešinimas Rusijos valdžiai tęsiasi šimtmečius, o nepriklausomybės raginimai prasidėjo daugiau nei prieš 30 metų, 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai[4]. </p>
<blockquote>
<p>1994 m. Rusijos invazija į Čečėniją nebuvo netikėta. 1991 m. Čečėnijos prezidentu buvo išrinktas Džocharas Dudajevas, į atsargą išėjęs sovietų karinių oro pajėgų generolas.</p>
</blockquote>
<p>Valdant Dž. Dudajevui, Čečėnija greitai atsiskyrė nuo Rusijos Federacijos, o tai užrūstino centrinę valdžią Maskvoje.</p>
<p>Per ateinančius trejus metus įtampa su Rusija augo: kaip ir kitos atsiskyrusios teritorijos, nepriklausoma Čečėnija ėmė busti iš priespaudos, ėmėsi veiksmų kurti nacionalinę kariuomenę.</p>
<p>Rusija įvykius stebėjo tyliai, kol galiausiai, po kelių bandymų per įgaliotinius jėga nuversti Dž. Dudajevą, 1994 m. lapkričio 29 d. paskelbė ultimatumą.</p>
<p>Rusijos nacionalinio saugumo taryba nurodė Čečėnijos vyriausybei nusiginkluoti ir paklusti Maskvai, antraip jos laukia atsakomieji veiksmai. 1994 m. gruodžio 11 d. į Čečėniją įžengė Rusijos kariuomenė.</p>
<p>Oficialiai jų misija buvo atkurti Maskvos valdžią atsiskyrusioje respublikoje. 1994 m. gruodžio 31 d. Rusijos pajėgos pradėjo bombarduoti Grozną ir pasiuntė keturias šarvuočių kolonas į miesto centrą.</p>
<p>Pirmieji gatvių mūšiai baigėsi su tūkstančiais aukų abiejose pusėse. Dž. Dudajevo kariai po pirmųjų įnirtingų gatvės mūšių dienų paliko Čečėnijos sostinę. Jie pasitraukė į kalnuotus pietus.</p>
<p>Po kelias savaites trukusių gatvių mūšių ir bombardavimų iš oro, 1995 m. vasario 8 d. buvo paskelbtos paliaubos ir likusios čečėnų pajėgos pasitraukė iš miesto.</p>
<blockquote>
<p>1996 m. balandžio mėnesį Dž. Dudajevas buvo nužudytas per Rusijos vykdytą raketų ataką[5].</p>
</blockquote>
<p>1999 m. rudenį į Čečėniją vėl įžengė Rusijos kariuomenė ir karas atsinaujino. Tuometis Rusijos ministras pirmininkas V. Putinas, kuris po kelių savaičių pakeitė Borisą Jelciną prezidento poste, naująjį karą pristatė kaip kryžiaus žygį prieš čečėnų „teroristus", kuriuos kaltino dėl kelių mirtinų sprogdinimų Maskvos daugiabučiuose.</p>
<p>Rusijos pajėgos bombardavo Grozną ir vėl užėmė sostinę 2000 m. vasario pradžioje, kai didžioji dalis miesto civilių gyventojų buvo evakuoti. Nuo to laiko Čečėniją ir toliau kontroliuoja Maskva.</p>
<p>Čečėnija yra teritorija, šiauriniame Didžiojo Kaukazo šlaite. Pietuose ją supa Gruzija, šiaurėje – Rusija, o rytuose ir vakaruose – Dagestano ir Ingušijos respublikos. </p>
<p>Teritorijos gyventojų daugumą sudaro etniniai čečėnai, taip pat rusai, ingušai ir kitos etninės grupės. Vyraujanti religija yra islamas, bet dauguma rusų išpažįsta stačiatikybę.</p>
