Auga įtampa tarp Prancūzijos ir Nigerio
Įtampa Vakarų Afrikos valstybėje Nigeryje pasiekė naują etapą. Po įvykusio valdžios perversmo, naujoji Nigerio valdžia įsivėlė į diplomatinį konfliktą su Prancūzija.
Nigerio chuntai pareikalavus, kad šalį nedelsiant paliktų prancūzų ambasadorius, į šį reikalavimą atsakė pats Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas[1].
E. Macronas pareiškė, kad jo šalies ambasadorius Nigeryje, nepaisant karinio perversmo, liks savo poste. Kartu jis pabrėžė, kad Prancūzija ir toliau remia nuverstą demokratiškai išrinktą Nigerijos prezidentą Mohamedą Bazoumą[2].
Kalbėdamas per susitikimą su ambasadoriais sostinėje Paryžiuje, E. Macronas paskelbė, kad Nigerio sostinėje esantis ambasadorius Sylvain Itte ten ir liks, nepaisydamas chuntos administracijos pareiškimo ir ragino išvykti.
„Pastaraisiais mėnesiais Prancūzija ir mūsų diplomatai susidūrė su labai sudėtingomis situacijomis šalyse nuo Sudano, iki Nigerio“, – sakė Prancūzijos vadovas, pridėjęs, kad nepripažįsta perversmo rengėjų bei toliau remia nuverstą Nigerio prezidentą[3].
Primename, kad dar penktadienį Nigerio užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad Prancūzijos ambasadorius turi palikti šalį, sakydama, kad jis atsisakė susitikti su chuntos lyderiais ir jų reikalavimais.
Ministerija taip pat išskyrė neva netinkamus ir priešiškus Prancūzijos vyriausybės veiksmus, kurie, anot chuntos lyderių, prieštarauja dabartiniams Nigerio interesams.
Vakarų šalys ir Vakarų Afrikos valstybių blokas ragino chuntos vadovybę grąžinti pašalintą prezidentą į pareigas
Liepos 26 d. įvykdžius perversmą prieš Nigerio prezidentą M. Bazoumą, liepos 30 d. įvyko neeilinis Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (ECOWAS) susitikimas, po kurio chuntos administracijai buvo pateiktas ultimatumas, grasinant karine intervencija, jei nušalintasis Nigerio vadovas per savaitę nebus sugrąžintas į postą.
Į ultimatumą naujieji Nigerio vadovai nesureagavo, tačiau po kelių savaičių užsipuolė Prancūziją. Penktadienį paskelbtame Nigerio užsienio reikalų ministerijos pareiškime teigiama, kad Prancūzijos ambasadorius atsisakė susitikti su chuntos administracija, o dėl to, jam buvo duotos 48 valandos išvykti iš šalies.
Generolo Abdourahamano Tchiani vadovaujami pučistai valdžią Nigeryje perėmė po ilgą laiką fiksuotų įtampų. Jie paskelbė, kad nuverstam prezidentui bus pareikšti kaltinimai dėl valstybės išdavimo.
Tokie įvykiai šioje Vakarų Afrikos šalyje nėra naujiena. M. Bazoumo išrinkimas 2021 m. buvo pirmasis demokratinis valdžios pasikeitimas Nigeryje, kuriame kariškiai nuo 1960 m., kaip buvo paskelbta nepriklausomybės nuo Prancūzijos, keturis kartus jau buvo įvykdę perversmą[4].
Praėjusią savaitę perversmo vadovas, generolas A. Tchiani pažadėjo per trejus metus atkurti civilinį valdymą valstybėje. Apie tai jis paskelbė ir ECOWAS bloko šalims ir net pagrasino imtis karinių veiksmų, jei bus sulaukta pasipriešinimo. Chuntos vadovas sakė, kad Nigeris nenori karo, bet „ginsis nuo bet kokios užsienio intervencijos“.
„Jei prieš mus bus pradėtas puolimas, tai nebus pasivaikščiojimas po parką, kaip kai kurie žmonės galvoja“, – perspėjo jis.
Savo ruožtu ECOWAS atmetė šį pasiūlytą trejų metų terminą.
„ECOWAS nepritaria jokiam vėl užsitęsusiam pereinamajam laikotarpiui regione. Jie tiesiog turi pasiruošti perduoti valdžią per kuo trumpesnį laiką. Karinis aspektas yra labai svarbus“, – sakė bloko įgaliotinis politiniams reikalams, taikai ir saugumui Abdelis Fatau Musahas.
O pučo generolas taip pat vėl sukritikavo ECOWAS sankcijas, kurias blokas įvedė neturinčiai priėjimo prie jūros skurdžiai šaliai. Tarp jų – elektros energijos tiekimo nutraukimas, dėl kurio net didžiuosiuose miestuose nutrūko elektros energijos tiekimas, taip pat buvo blokuojamas itin svarbus importas, o prekių vežėjai ištisomis savaitėmis įstrigo laukdami, kol galės atgabenti atsargas, todėl pakilo maisto kainos.
Nigerio istorija – itin permaininga
Įtampa, revoliucija ir kariniai perversmai, deja, bet yra tapę Nigerio valstybės kasdienybe, o šalies istorijoje taip pat nestokota didžiulių pokyčių, nuosmukių ir pakilimų.
Senais laikais, per dabartinio Nigerio regioną ėjo senoviniai prekybos keliai, pavyzdžiui, jungę Afriką į pietus nuo Sacharos su Šiaurės Afrika ir už jos ribų. Viduramžių imperijų laikais, šiame regione buvo kelios galingos viduramžių imperijos, įskaitant Songhajaus imperiją, XV-XVI a. kontroliavusią didžiąją Vakarų Afrikos dalį. Kanem-Bornu karalystė, įsikūrusi aplink Čado ežerą, buvo dar viena svarbi imperija, klestėjusi nuo IX iki XIX a.
Tačiau vėliau sekė tamsi kolonijinė era. XIX a. pabaigoje Nigerio dalis pradėjo kontroliuoti skirtingos Europos valstybės, kol galiausiai, būtent Prancūzija pareiškė, kad kontroliuoja šią teritoriją, ir įtraukė ją į Prancūzijos Vakarų Afrikos sudėtį, tačiau tuo laikotarpiu Nigerio ribos buvo apibrėžtos dažnai neatsižvelgiant į vietinių gyventojų kultūrinius ir etninius skirtumus.
Galiausiai, 1960 m. rugpjūčio 3 d. Nigeris tapo nepriklausomas nuo Prancūzijos ir tapo Nigerio Respublika. Pirmuoju šalies prezidentu tapo nacionalistų lyderis Hamani Diori.
Vis dėlto, šaliai atsistoti ant kojų sekėsi sunkiai. Pirmaisiais nepriklausomybės metais Nigerį kamavo ekonominiai sunkumai ir politinis nestabilumas, o septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje sausros smarkiai paveikė šalies žemės ūkio ir ekonominę sistemas, dar labiau plito skurdas. Tai paskatino karinius neramumus ir karinių perversmų ambicijas, kurios gyvos liko iki šių dienų.
Nigerio ir kaimyninių šalių piliečiai pasisako už pučą
Šeštadienį Nigerijos sostinėje Niamėjuje dešimtys tūkstančių žmonių išėjo į gatves ir išreiškė palaikymą perversmininkams. Demonstrantai susirinko Seyni Kountche stadione, kuris buvo nukabinėtas Nigerijos, Alžyro ir Rusijos vėliavomis, o protestuotojai ragino išvesti Prancūzijos karius iš Vakarų Afrikos šalies – Prancūzija Nigeryje vis dar turi 1 500 karių, kurie padėjo M. Bazoumo vyriausybei kovoti su islamistų sukilimu.
O apklausų bendrovės „Premise Data“ atlikta apklausa rodo, kad ir dauguma Vakarų Afrikos gyventojų pritaria neseniai įvykdytam perversmui Nigeryje[5].
Pavyzdžiu, Dramblio Kaulo Kranto, Ganos, Malio ir Nigerijos respondentai daugiausiai abejoja dėl regioninio bloko ECOWAS įsikišimo ir valdžios grąžinimo buvusiam Nigerio prezidentui.
Apklausa parodė, kad Dramblio Kaulo Krante, Ganoje ir Nigerijoje apie 60 proc. respondentų mano, kad perversmas Nigeryje buvo pateisinamas. Malyje, kur valdančioji karinė chunta oficialiai pritarė perversmui, jam pritaria net 78 proc. respondentų. Nors Dramblio Kaulo Kranto, Ganos ir Nigerijos vyriausybės griežtai pasisako už ECOWAS intervenciją, tačiau maždaug 60 proc. respondentų kiekvienoje iš šių šalių nepritaria šiai idėjai. Daugelis jų teigia bijantys, kad tai gali sukelti platesnio masto regioninį karą.
Net ekonominės sankcijos Nigeriui kelia nesutarimus. Malio gyventojai joms labai priešinasi. Tačiau tam pritaria ir 58 proc. Dramblio Kaulo Kranto gyventojų, o Ganos gyventojų nuomonės beveik vienodai pasiskirsčiusios. Nigeriečiai joms pritaria menkai.
Apklausa taip pat kiek netikėtai atskleidžia Rusijos patrauklumo Vakarų Afrikoje mastą. Malyje, kur veikia Rusijos „Wagner“ samdiniai, 71 proc. respondentų teigia, kad Rusija yra patikimiausia jų šalies partnerė; nė viena kita šalis neviršija vienženklio skaičiaus. Beveik 30 proc. Dramblio Kaulo Kranto gyventojų mano, kad Rusijos vertybės yra panašiausios į jų.
Tuo tarpu Prancūzijos reputacija nevienareikšmė. Pusė Dramblio Kaulo Kranto gyventojų sako, kad ja pasitiki mažiausiai. Iš jų 65 proc. teigia, kad ji galėtų juos įtikinti tik tuo atveju, jei išvestų visas savo pajėgas iš Vakarų Afrikos.
