<h2>Atšiaurus šiaurietiškas klimatas sužadina rašytojų kūrybiškumą</h2>
<p style="text-align: justify;">Pastaraisiais metais literatūros olimpo viršūnėje karaliauja vis įvairesni kūriniai, pradedant modernia poezija, baigiant kraupias istorijas nagrinėjančiais detektyvais. Nors kriminaliniai veikalai anaiptol nėra naujiena, visgi pasaulį jau ne vieną dešimtmetį žavintys skandinaviškieji detektyvai išsiskiria žanrui nebūdingu giliu požiūriu į visuomenės tikrąjį veidą, moralę bei vertybes, kartu subtiliai įtraukdami ir vietinės kultūros, net klimato ypatybes.</p>
<p style="text-align: justify;">Šiaurietiški detektyvai, dabar madingai vadinami „Nordic noir“, garsėja gana įprasta ir nieko nestebinančia proza, tačiau įtraukia dramatiškais siužetais ir socialine bei politine kritika valdžios politikai, į kurią lygiuojasi ne viena pasaulio valstybė[1]. Visgi, ne mažiau koncentruojamasi ir į tamsiąsias asmenybes puses. Tai sukuria terpę diskusijos apie tai, kodėl gi kruvini detektyvai taip vilioja skaitytojus ir, ar tai signalizuoja apie tam tikrą vertybinį visuomenės nuopuolį, o gal priešingai, tiesiog emocijų trūkumą.</p>
<p style="text-align: justify;">Svarbu paminėti, jog pirmieji skandinavų kriminalinės literatūros kūriniai buvo kupini beveik marksistinės ideologijos bruožų, tačiau šiandien detektyvai labiau stebina kraupiomis žmogžudystėmis ir smurto scenomis, o ne politiniais prieskoniais. </p>
<p style="text-align: justify;">Tiek visoje Europoje, tiek ir Lietuvoje itin mėgstamų autorių kaip Henningo Mankello, Stiego Larssono ir Jo Nesbø romanai remiasi kartais net pertekliniu, šokiruojančiu smurtu ir įtampa, tačiau kartu neša žinutę apie visuomenę, kuri sąlyginai yra panaši, tiek Osle ar Kopenhagoje, tiek ir Vilniuje.</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, galima manyti, jog nesudėtingas ir nepretenzingas autorių rašymo stilius bei protarpinis socialinių aktualijų ir problemų atgarsių įterpimas yra tai, kas pastaraisiais metais skandinaviškuosius detektyvus užkelia į perkamiausių knygų topus, o ant popieriaus lapo gimusias istorijas nukelia į televizijos ekranus.</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, „Nordic noir“ koncepcija apima didelę ir labai įvairią literatūros kolekciją, kuri vėliau tampa filmais bei televizijos serialais. Vis tik, visą kūrybą neabejotinai vienija panašus smurto, kraujo ir žmogžudysčių kupinas pasaulis, po kurį klaidžioja itin žemos moralės individai, kurios sugauti mėgina gana kvestionuotini knygų herojai.</p>
<p style="text-align: justify;">Žinoma, kalbant ,,Nordic noir‘‘ bendrystę, bene akivaizdžiausia jungtis yra ta, jog autoriai yra kilę iš Šiaurės šalių: iš Švedijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos ar Suomijos. Tačiau, tai nėra gilias ir ilgas tradicijas turintis žanras. „Nordic noir“ konceptas prigijo sąlyginai neseniai, pradedant švedų Maj Sjöwall ir Per Wahlöö kriminaliniais romanais 1960-ųjų viduryje. Tačiau daugiau populiarumo sulaukta jau prasidėjus naujam tūkstantmečiui[2].</p>
<p style="text-align: justify;">Literatūros kritikai dažnai pažymi, kad didžioji dalis grožinės literatūros, kurią apima „Nordic noir“ koncepcija, neturi nieko bendra su „noir“, o terminas prigijo vien dėl to skamba patraukliai ir paslaptingai.</p>
<p style="text-align: justify;">Kita vertus, žvelgiant gana smulkmeniškai, galima daryti prielaidą, jog „Nordic noir“ terminas signalizuoja idėją apie šaltas ir tamsias Skandinaviškas žiemas, kai dienos trumpos, o naktis tęsiasi ištisą amžinybę. Tuomet, atrodo, įmanomi patys žiauriausi nusikaltimai, kurių uzurpatoriai lengvai pranyksta nakties tamsoje.</p>
<p style="text-align: justify;">Kaip rašoma <em>scancan.net</em>, literatūros tyrinėtojai bei kritikai niūrų kraštovaizdį ir žvarbų klimatą, vaizduojamą detektyvuose interpretuoja beveik kaip simbolius, vaizduojančius Šiaurės šalių nuotaikas ar mentalitetą. Todėl pasitelkus kultūrinį šalies identitetą sukuriamas tamsus Skandinavijos šalių pasaulio atitikmuo, kuriame klaidžiojo visokio plauko pabaisos, vykdančios baisius nusikaltimus. Būtent tokios istorijos kasmet sutraukia milijonus emocijų ir įtampos išsiilgusių skaitytojų.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/polina-kuzovkova-tai4-lrvzi4-unsplash.jpg" alt="Skandinavija" /></p>
<h2>Socialine kritika išpopuliarėjęs žanras šiandien pritraukia smurtu</h2>
<p style="text-align: justify;">2020-ųjų balandį mirė viena pirmųjų skandinaviškojo detektyvo žanro autorių, Maj Sjöwall, kuri buvo praminta net „Nordic noir“ krikštamote. Su partneriu Peru Wahlöö, ji parašė dešimties detektyvinių romanų seriją, išleistą 1965–1975 metais. Šios knygos buvo pirmosios, bandžiusios atvaizduoti visą Švedijos visuomenę bei valdžios problemas, o šis bandymas tikrai pasisekė.</p>
<p style="text-align: justify;">Iš tikrųjų, šios knygos buvo puikiai apgalvoti meno kūriniai, kartu ir aštri kritika, užmaskuota kaip masinei auditorijai skirta pramoga[3].</p>
<p style="text-align: justify;">Šiandien skandinaviški detektyvai nebėra tokie dinamiški. Literatūros pasaulis dabar yra smarkiai pasikeitęs, o šiaurietiškų detektyvų autoriai vis dažniau atsisako derinio tarp meno ir politinės bei socialinės kritikos, kuris kadaise buvo žanro pagrindu ir esybe.</p>
<p style="text-align: justify;">Nors kiekvienas literatūros žanras nepaliaujamai kinta ir evoliucionuoja, ne išimtis ir ,,Nordic noir‘‘, kuris kaip niekas kitas prisitaikė prie kraujo ištroškusios visuomenės norų ir poreikių, pagrindinės senosios detektyvinės klasikos ypatybės visiškai nepranyko.</p>
<p style="text-align: justify;">Literatūros kritikai ilgai nesutarė, kas gi šį žanrą šiandien gali apibūdinti geriausiai. Juk, regis, niūrus istorijos fonas, sunkiai prisijaukinami personažai ir painūs knygų scenarijai nėra tai, kas trauktų daugelį, tačiau senosios klasikos dvasia, o gal įmantrūs žmogžudysčių siužetai ,,Nordic noir‘‘ neleidžia nugrimzti užmarštin.</p>
<p style="text-align: justify;">Kaip rašo <em>scancan.net</em>, galiausiai buvo nuspręsta, jog šio žanro esmė gali būti sietina su 4 pagrindinėmis ypatybėmis:</p>
<ul style="text-align: justify;">
<li>Stiego Larssono efektu;</li>
<li>gerovės valstybės kritika;</li>
<li>lyčių lygybe ir stiprių herojų moterų vaizdavimu;</li>
<li>atšiauriu veiksmo fonu.</li>
</ul>
<p style="text-align: justify;">Iš tiesų, pirmoji priežastis – Stiego Larssono efektas yra gana elementariai suvokiama. Autoriaus trilogijos „Tūkstantmečio“ sėkmė visame pasaulyje yra stulbinanti, tačiau kartu ji paskatino daugelį leidėjų atkreipt dėmesį į kitus regiono autorius, o tai savo ruožtu padidino Skandinavijos kriminalinės literatūros matomumą ir prieinamumą.</p>
<p style="text-align: justify;">Ne mažiau svarbi populiarumo priežastis gali būti ir siekis kritikuoti gerovės valstybę. Per daugelį metų, socialinės kritikos aspektas itin išplito Šiaurės šalių kriminalinėje literatūroje ir tapo patrauklus tiek vietiniams, tiek užsienio skaitytojams. Dar 5-jame dešimtmetyje Šiaurės šalių socialinės gerovės valstybių idėja užsienyje įgavo siekiamybės statusą: buvo manoma, kad pagaliau atrastas aukso vidurys tarp kapitalizmo ir komunizmo.</p>
<p style="text-align: justify;">Daugelis skaitytojų vis dar tiki buvusia gerovės valstybės pasisekimo idėja, tačiau kiti yra pasipiktinę pastarųjų metų Šiaurės šalių valdžios politika, ypač imigrantų klausimu, todėl kritikos ieškoma ir literatūroje.</p>
<p style="text-align: justify;">Ne ką mažiau kai kuriems skaitytojams gali apeliuoti ir lyčių lygybės tematika. Tarptautiniu mastu Šiaurės šalys yra žinomos dėl lygiateisiškumo, o skaitymas apie moteris, derinančias karjerą ir šeimą, ar vyrus, kurie naudojasi vaiko priežiūros atostogomis, gamina maistą ir tvarko namus, taip pat yra „Nordic Noir“ patrauklumo faktorius, juk tarptautiniams skaitytojams tai dar atrodo ypač progresyvu ir novatoriška.</p>
<p style="text-align: justify;">Žinoma, sunku nepaminėti ir išskirtinės šiaurietieškų detektyvų atmosferos. Skandinavijos šalių gamta ir kraštovaizdis plačiai naudojami siekiant sukurti šiaurietišką tapatumą bei išskirtinumą. Juk „Nordic Noir“ kūriniuose tinkamai sukurta atmosfera yra sėkmės garantas, galbūt dalis skaitytojų niekuomet nėra lankęsi Norvegijoje ar Švedijoje, todėl atmosfera turi būti ypač reali. Sėkmingai sukūrus niūrų, bet emocijomis turtingą pasaulį, į jį sugrįžti skaitytojai nori vėl ir vėl.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/clem-onojeghuo-iueqbbsfuc4-unsplash.jpg" alt="Skaitytojas" /></p>
<h2>Skandinaviškieji detektyvai tampa komercijos aukomis</h2>
<p style="text-align: justify;">Neseniai atliktas tyrimas skelbia, jog šiaurės šalių detektyvai arba tiesiog „Nordic Noir“, tapo vienu žinomiausiu literatūriniu prekės ženklu Šiaurės Amerikoje ir Europoje, o didžiausia sėkmė prasidėjo nuo 1990-ųjų[4].</p>
<p style="text-align: justify;">Dėl to galima kaltinti tik didžiulę sėkmę – šiandien „Nordic noir“ yra kaip niekad ankščiau sukomercintas žanras. Šiaurės šalių autorių detektyvai verčiami į vis daugiau kalbų, nauji viršeliai šviečia knygynų vitrinose, o painios istorijos vis dažniau tampa ir televizijos serialais ar filmais. Skandinaviškos atmosferos sužavėti amerikiečiai kūrinių teises vis dažniau perperka ir atkuria jau savitai, be unikalaus šiaurės šalių gyvenimo prieskonio ir sulaukia ne mažesnio pasisekimo.</p>
<p style="text-align: justify;">Nors „Nordic noir“ populiarumas dabar kaip niekad didelis, pats žanras iš esmės yra pakitęs. Jei ankščiau autoriams knietėjo parodyti savitą nepaklusimą konservatyvioms tradicijoms ar valdžiai, šiandien, istorijos nugulusios į kelių šimtų puslapių knygas veikiau primena klišėmis tapusios Holivudo trilerius, o ne savitus šiaurietiškus detektyvus[5].</p>
<p style="text-align: justify;">Nors toks perversmas gali liūdinti tikruosius detektyvų aistruolius, tačiau tikrai neturėtų stebinti. Marksistinės ideologijos įkvėpta literatūra, šiandienos politinės korektūros eroje beveik neturi šansų išgyventi nepakitusi ir neprisitaikiusi prie rinkos reikalavimų.</p>
