<h2>Engiami paukščiai ar tikri kenkėjai?</h2>
<p>Balandžiai yra tokia įprasta mūsų miestų kraštovaizdžio dalis, kad be jų, urbanistinės vietovės atrodytų kažko stokojančios. Šimtais skraidantys, čiulbantys, dažnai ir teršiantys balandžiai yra neatsiejama apylinkių, mažų miestelių ir didžiausių miestų dalis.</p>
<p>Jie buriasi miestų aikštėse, išnešioja šiukšles, kaulija maisto trupinių iš praeivių ir turistų bei gausiai teršia. Daugelis žmonių dėl to piktinasi ir kartais šiuos paukščius net vadina „žiurkėmis su sparnais"[1].</p>
<p>Tuo tarpu tie, kurie padeda balandžiams, juos globoja ir lesina, kartais yra tiesiog išjuokiami. Prisiminkime ponią su balandžiais iš „Vienas namuose 2" (angl. „Home alone 2").</p>
<p>Miestuose kovojama su šiais paukščiais, o kai kur jų populiacija naikinama net kontraceptinėmis tabletėmis…</p>
<p>Ir retas pagalvoja, kad prie tokios prastos balandžių reputacijos prisidėjo pats žmogus. Apie tai dažnai nėra kalbama, labiau akcentuojant balandžių kuriamą chaosą ar jų pernešamas ligas.</p>
<p>Dėl to netrūksta žiauraus elgesio su šiais paukščiais pavyzdžių, o kai kurie miestai jų populiacijos kontrolei pasitelkia kvestionuojamas priemones.</p>
<p>Tačiau pakaktų pažiūrėti į santykių tarp žmogaus ir balandžio istoriją. Tuomet pastebėtume, kad šie paukščiai kažkada buvo ypač vertinami ir ilgainiui žmogui tiesiog pabodo.</p>
<h2>Ilga bendrystės istorija</h2>
<blockquote>
<p>Šiandien pasaulyje gyvena daugiau kaip 400 milijonai balandžių[2], o dauguma jų yra apsistoję ne kaimo vietovėse, bet būtent miestuose. Tačiau taip buvo ne visada.</p>
</blockquote>
<p>Tie paukščiai, kurie gyvena mieste šiandien, iš tiesų yra kilę iš laukinių balandžių. Įvairių šaltinių duomenimis, prieš 10 000 metų senovės Mesopotamijoje (dabartinis Irakas) ir Egipte gyvenę žmonės ėmė vilioti šiuos laukinius balandžius maistu į žmonių gyvenamas teritorijas[3].</p>
<p>Taip ilgainiui paukščiai priprato prie žmogaus, ėmė veistis netolimose teritorijose. Nuo to laiko balandžių ir žmonių draugystė išgyveno keletą skirtingų etapų.</p>
<p>Balandžiai buvo auginami kaip maistas ir buvo vertinami kaip tikras proteino šaltinis. Vėliau paukščiai buvo pasitelkiami net kaip laiškų gabenimo priemonė[4].</p>
<p>Vis tik, ilgainiui žmonėms susiduriant su vis naujomis gyvūnų rūšimis, o technologijoms pakeičiant balandžio atliekamus „darbus", paukščiai buvo palikti likimo valiai.</p>
<p>Tačiau iš miestų jie niekur nedingo, bet susidomėjimo iš žmonių jau nesulaukė: jų imta nekęsti ir net juos naikinti.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/fraser-cottrell-xooemroh3ka-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Tarp naikinimo priemonių – ir kontraceptikai balandžiams</h2>
<p>Laukiniai buvę balandžiai tarp žmonių įsiveisė ne patys: žmonės šiuos gyvūnus prisijaukino, tačiau šios atsakomybės dabar masiškai kratosi.</p>
<p>Siekiant balandžius išnaikinti, jie yra ir šaudomi, ir nuodijami. Miestuose daugelis paukščių patenka po automobilių ratais. Tačiau tokia natūrali atranka nemažina milžiniškos balandžių populiacijos.</p>
<p>Kai kur balandžių prisiveisė tiek daug, kad jie trukdo eiliniams miestiečiams. Pavyzdžiui, Barselona jau ilgus metus kovoja su balandžiais. Iki 2015 m. Barselonos savivaldybė periodiškai vykdė paukščių naikinimą, gaudydama ir žudydama paukščius, tačiau galiausiai, nusprendė imtis humaniškesnio ir praktiškesnio metodo[5].</p>
<blockquote>
<p>Nuo 2015 metų miesto taryba vykdo „draugišką gyvūnams" programą, kuria siekiama sumažinti paukščių skaičių iki maždaug 85 000.</p>
</blockquote>
<p>Kaip tai siekiama padaryti? Pasitelkus kontraceptines tabletes. Į pašaro paukščiams stendus yra pribarstoma kontraceptinių preparatų, o tai turėtų riboti patelių ovuliaciją ir patinų spermą.</p>
<p>Šis projektas Barselonos savivaldybei kainuoja apie 250 000 eurų per metus.</p>
<h2>Balandžių gyvybingumas</h2>
<p>Miestai tapo puikiu fonu balandžių gyvenimui. Šiukšlės ir nuolatiniai žmonių srautai užtikrina mitybos procesus, o aukšti pastatai imituoja uolas, tarp kurių kažkada laisvėje gyveno laukiniai balandžiai. </p>
<p>Svarbus ir bruožas, dėl kurio balandžiai lengviau prisitaiko nei kitos rūšys: tai jų apetitas. Kitos paukščių rūšys turi pasikliauti uogų, sėklų ir vabzdžių atsargomis, o balandžiai gali ėsti beveik viską, ką žmonės išmeta į šiukšlių dėžę. </p>
<blockquote>
<p>Neįprasta ir balandžių veisimosi biologija. Abu tėvai jauniklius maitina specialiu baltymingu ir riebiu pienu, gaminamu gerklės maišelyje, vadinamame pasėliu[6].</p>
</blockquote>
<p>Taigi balandžiai, užuot naudojęsi vabzdžiais, kirminais ir sėklomis, kad išmaitintų savo jauniklius, gali aprūpinti savo palikuonis bet kokiu atveju.</p>
<p>Visos šios savybės suteikia balandžiams konkurencinį pranašumą, palyginti su kitomis rūšimis, kurios gali bandyti išgyventi miestuose. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/wahyu-setiawan-y5pqh1qioka-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Miesto vaizdinys be balandžių?</h2>
<p>Ne visi vertina miesto reiškinį, kuriuo šie paukščiai tapo. Iš dalies tai suprantama: balandžiai gali platinti ligas, o jų išmatas valyti nuo automobilio lango ar naujo palto tikrai nėra malonu. </p>
<p>Tačiau ar balandžiams skiriama neapykanta atitinka jų padarytus „nusikaltimus? Juk iš esmės tai nepavojingas priešas.</p>
<p>Mūsų santykiais su „nepatogiais gyvūnais" yra problematiški. Dalis balandžių elgesį stebinčių biologų pastebi, kad didžiausia balandžių nuodėmė yra tai, kad jie tiesiog neranda vietos mūsų sąmonėje.</p>
<blockquote>
<p>Jie nėra nei naminis paukštis, kaip višta, nei „tradicinis paukštis“, kaip žvirblis. </p>
</blockquote>
<p>Dėl to manoma, kad „balandžiai kaip kenkėjai" naratyvas yra simptomas žmonių idėjos, jog mūsų kuriama aplinka yra atskirta nuo natūralios[7]. Tai sociologai vadina mūsų miestų „įsivaizduojama geografija", riba, kuri skiria švarią, tvarkingą civilizaciją ir laukinę, nekontroliuojamą gamtą.</p>
<p>Tai reiškia, kad daugybė miesto žmonių miestą supranta kaip švarią aplinką, kurioje nėra vietos gamtai arba bent jau tokiai gamtai, kuri nėra patogi. </p>
<p>Pažeisdami mūsų įsivaizduojamą geografiją, balandžiai mums parodo, kad miestai nėra tokie išvalyti nuo gamtos, kaip mums atrodo. Vien šių nusižengimų pakanka, kad užsitrauktų mūsų pyktį.</p>
