BAFTA apdovanojimai: lyčiai neutralių atlikėjų kategorijų nebus – pramogų industrija sukrėsta

Nebinarinės įžymybės negali gauti svarbiausių apdovanojimų

Britų kino akademijos apdovanojimai, dažniau žinomi kaip BAFTA apdovanojimai, tai kasmetiniai apdovanojimai, kuriuos rengia Britų kino ir televizijos meno akademija (BAFTA) ir kuriais pagerbiamas geriausias britų bei tarptautinis indėlis į kiną^[1]. Nors BAFTA nėra tokie populiarūs kaip „Oskarai“, jie bene tokie pat svarbūs kaip „Auksiniai gaubliai“, o dėl savo „akademinio“ pobūdžio, kuris yra mažiau komercializuotas, daugelis mano, kad jie yra vertingesni.

Pirmoji apdovanojimų ceremonija įvyko 1949 m. ir nuo to laiko BAFTA apdovanojimai teikiami kasmet. Nors pramogų industrijoje vyksta dideli pokyčiai, atsižvelgiant į įvairią politiką, darančią įtaką kai kuriems sprendimams, BAFTA neseniai patvirtino, kad didelių permainų nebus. Tokiu būdu buvo numesta bomba, sukrėtusi pramogų industriją, paliekant nebinarinius atlikėjus nepavydėtinoje padėtyje.

Įtraukties reiškinys persikėlė ne tik į olimpiados žaidynes. Visgi, po dvejus metus trukusių svarstymų, Didžiosios Britanijos akademija nusprendė laikytis tradicinių „aktoriaus“ ir „aktorės“ kategorijų ir priversti nebinarinius nominantus pasirinkti vieną iš pusių. 

Skirtingai nei pastarieji, „Brit Awards“ pernai metais dvigubai padidino lyčiai neutralių kategorijų nominantų skaičių^[2]. Tačiau tai taip pat sukėlė diskusijų, kai į trumpąjį geriausios atlikėjos sąrašą nepateko nė viena atlikėja moteris. Nors britų žingsnis, dalies manymu, laikomas žingsniu į priekį, ypač po to, kai nebinarinis dainininkas Samas Smithas viešai paragino imtis pokyčių, kai kurios įžymybės tam nepritaria. 

Adele, tąsyk laimėjusi naujai įsteigtą geriausios britų atlikėjos apdovanojimą, sukėlė bangas, kai pareiškė: 

„Suprantu, kodėl pasikeitė šio apdovanojimo pavadinimas, bet man labai patinka būti moterimi ir būti moterimi atlikėja.“

Laikydamasi tos pačios nuomonės, BAFTA patvirtino, jog tokių kategorijų neįves ir kad vyrų bei moterų atlikėjų kategorijos išliks nepakitusios.

Tai ne pirmas kartas, kai šis klausimas atsiduria dėmesio centre; pirmą kartą tema iškilo 2022 m., ir nuo to laiko daugelis „įtraukių“ nebinarinių atlikėjų, tokių kaip Bella Ramsay, Emma D'Arcy ir Emma Corrin, ragino daryti permainas šiuo aspektu. 2022 m. „Oskarai“ ir „Tony“ taip pat pradėjo konsultacijas dėl galimybės įvesti lyčiai neutralias kategorijas, tačiau abi organizacijos išsaugojo „Geriausios aktorės“ ir „Geriausio aktoriaus“ kategorijas.

Vyrų ir moterų kategorijų kino akademijos apdovanojimuose panaikinimas marginalizuos moteris

Iš nebinarinių atlikėjų faktiškai reikalaujama rinktis, ar varžytis kaip vyrui, ar kaip moteriai, o tai daugelis laiko regresyviu žingsniu^[3]. Ginčai dėl lyčių kategorijų apdovanojimuose nėra naujiena, tačiau BAFTA atsisakymas nusileisti dar kartą sukėlė diskusijų laviną.

Emma Corrin, žinoma dėl savo vaidmens seriale „Karūna“ (The Crown), ypač garsiai kalbėjo apie pokyčių poreikį, sakydama, kad apdovanojimų ceremonijos nėra „pakankamai įtraukios“, ragindama kurti ateitį, kurioje visi jaustųsi „pripažinti ir atstovaujami“. Anot jos, įtrauktis, be kita ko, negali apsiriboti vien tik apdovanojimais.

Tačiau svarstoma, esą vyrų ir moterų kategorijų panaikinimas gali dar labiau marginalizuoti moteris. Tai žino ir BAFTA, tiesiogiai atsakydama į šiuos nuogąstavimus.

Šekspyro meilės istorijoje Džiuljeta tampa vyru

Praėjusią savaitę paskelbtose patikslintose gairėse teigiama, kad filmų prodiuseriai privalo „patvirtinti kiekvieno kandidato į nominantus lytį / lyties tapatybę“. Tokiu būdu jie užkerta kelią vis didėjančiam nebinarinių atlikėjų būriui.

Dar vienas progresyvumo atspindys – Romeo ir Džiuljeta, tiesa, abu biologinių vyrų kūnuose – nes o kaipgi kitaip; nūdienoje – tik super super įtraukiai^[4]. Progresyvios idėjos, kaip galima matyti, dar prieš keletą metų šlavė nuo pjedestalo dulkes, apnakvindindamos Eliotą Kingslį ir Džordžą Kaplį filme „Romeo ir Džiuljeta“, abu vaidmenis atliekant vyrams. 

Pasauliečiai vis dar spėlioja apie Williamo Šekspyras seksualumą: ar yra tikimybė, kad jei jo laikais tai būtų buvę priimtina, pastarasis būtų parašęs savo didžiausią meilės istoriją apie Romeo ir Džiulijų, o ne apie Romeo ir Džiuljetą.

Vienas iš tokio pasirinkimo argumentų, jog Šekspyras Džiuljetą ir kitus merginų vaidmenis rašė jaunam aktoriui, kuris kitados buvo jo meilės objektas. Spekuliacijos apie Šekspyro seksualumą kyla dėl jo sonetų, kurie dedikuoti „ponui WH“ ir kurių daugelis skirti paslaptingam jaunuoliui, vadinamam „dailiuoju jaunuoliu“. Tačiau įrodymų apie tai, kas buvo šis veikėjas, nedaug.

Galiausiai išryškėja ir dar vienas „nusivažiavimas į lankas“. 

Vienoje iš versijų Romeo yra baltasis, o Džiulijus – ne. Tai kelia klausimų apie požiūrį į homoseksualumą kai kuriose šalyse ir bendruomenėse apskritai.

Pasauliečiai šnabždasi, esą prieš keletą metų „The Globe“ teatre regėjo „Henry V“ pastatymą, kuriame buvo sumaišytos lytys ir etninės grupės. Pavyzdžiui, Henriką vaidino smulkutė juoda moteris, o Prancūzijos princesę – baltaodis vyras. Buvo puiku; aktoriai buvo talentingi, o istorija linksma. Cha cha cha...

Vis dėlto, jei pasakojamai istorijai būtų svarbi pagrindinio veikėjo etninė priklausomybė, o režisieriams – pagrindinės žmogaus vertybės, vaidmenis atliktų tos pačios tautybės asmenys, o taip pat, žinoma, tos pačios lyties.